Nors, sako, kai kurie jų dar jauniklius tebeaugina, bet simboliškai ar iš tiesų juos jau išlydėjome. Kai kas ramiai, su liūdesiu (išsinešė juk patį vasaros gražumą), kiti gi – smagiai, primindami, kad tai – tik amžinasis gamtos ratas sukasi: sugrįš ir šviesa, ir gandrai…
Plačiai buvo išsidėstę atvežusieji savo dirbinių, duonos ir medaus, žolelių ir saldumynų – reikėjo ir paieškoti. Autorės nuotraukos
Višakio Rūdoje ši diena nuo seno ypatinga: visais laikais per Baltramiejų į miestelį traukė žmonės net iš tolimųjų vietovių. Šį šventąjį, amatininkų globėją, Šv. Stanislovo bažnyčioje pagarbinti, prie šventojo Šaltinėlio pasimelsti, jo gydomojo vandens į namus parsivežti… Ne mažiau svarbu giminę ar jaunystės draugą susitikti, o be to – tai ir didžiausias kermošius! Visokių būta laikų, visokių rugpjūčių, bet dar nebuvo taip, kad Višakio Rūdoje Baltramiejaus atlaidai (kad ir tylesni) neįvyktų…
Per atlaidų šv. Mišias bažnyčia buvo pilnutėlė, daug žmonių buvo ir lauke.
Šiais metais ši šventė – ir baigiamasis Kazlų Rūdos savivaldybėje vykusių vasaros renginių, kurių buvo ne vienas ar du, akcentas. Ir tai iš tiesų buvo didelė ir smagi šventė. Tiesa, jautei vasarą nenorint rudeniui pozicijų užleisti, tad ir lietučio vis užplaukdavo, pagąsdindavo: sakoma, jei šią dieną lyja, ir ruduo būsiąs šlapias. Bet nelijo be perstojo – žmonės skėčius suskleidę vėl ieškojo, kur čia kas skaniau kvepia, gražiau atrodo ar įdomiau apie visokius dalykus pasakoja. Nulijus net gražiau atrodė gėlynai, augalų kompozicijos – tarsi nuo Žolinės grožį išlaikę, dar labiau norėjosi stebuklingų arbatų gurkštelėti ar medžiotojų tik ką iškeptų blynų paskanauti. Smalsesnieji galėjo ir patys išbandyti savo jėgas kelių dalių edukacijoje „Paversk balų rūdą auksu“ (gal ne visi ir žino, kad pas mus geležies rūda taigi ne kasama, o plaunama buvo…).
…Ryte tradiciškai prie Šaltinėlio koplytėlėje vyko šv. Mišios – čia jos aukojamos tik kartą metuose, šią dieną. Šv. Stanislovo bažnyčioje atlaidų šv. Mišios sukvietė vidurdienį – žmonės iki to laiko ir visas kermošiaus erdves galėjo aplankyti, ir susitikti (man šie susitikimai, nuostaba ir džiaugsmas veiduose tokiose šventėse yra gražiausias dalykas), pasidalinti naujienomis. Po šv. Mišių bažnyčioje vyko baroko muzikos popietė: pasirodė svečiai iš Lenkijos Malgožata Trojanovska ir Silvesteris Trojanovskis. Šis koncertas – Kazlų Rūdos kultūros centro rengiamo Rimvydo Žigaičio menų festivalio dalis.
Tikra intriga – Būdos kaimo garsieji kropeliai. Emilija Kaminskienė ir Inesa Karnauskienė tik kabino, tik vartė riebaluose – ir visus kvietė vaišintis.
Buvo kur akis paganyti: prie kultūros namų švietė gražiausių gėlių puokštės ir kompozicijos: Birutės Kerušauskienės, Margaritos Jaselskienės, Ritos Jankauskienės ir Ramutės Sarapinavičienės, įkomponavusios ir eilėraštį) sumanymas. Muziejėlyje ir plačiai atvertoje špitolėje galėjai valandas praleisti besižvalgydamas ir prisimindamas… gal save patį prieš keliasdešimt metų?
Vaikus kvietė visokiausi užsiėmimai.
Regis, tokiuose ir dvasinguose, ir šurmulinguose renginiuose daugiau nelabai ko ir reikia, bet… Šį kartą tarp sveikinimų ir padėkų organizatoriams bei pastarųjų visiems padėjusiems ruoštis, gražiu akcentu tapo Seimo nario Dariaus Jakavičiaus padėkos vyriausioms bendruomenės narėms, kurios, kaip sakė bendruomenės pirmininkė Loreta Matusevičienė, nuo pat veiklos pradžios aktyviai prisidėjo tol, kol tik galėjo. Minėti gražūs skaičiai: devyniasdešimt, aštuoniasdešimt… Tai Danutė Išganaitienė, Valerija Ledienė, Janina Lazoraitienė ir Marija Klimavičienė. O po to – Edmundo Kučinsko ir kitų svečių koncertas.
Visas vasaros (vis dar!) grožis…
Komentarai nepriimami.