Antradienį Marijampolės centre veikiantis restobaras „Kampas“ pristatė naujausią menininko Ray Bartkaus (tikrasis vardas Rimvydas Bartkus, – aut. pastaba) piešinį „Namas liudininkas“ ir naujovę – tradicinių Suvalkijos krašto patiekalų restobare degustacijas. Renginyje dalyvavo Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda, UAB „Mantinga“ valdybos pirmininkas Klemencas Agentas su žmona Palmyra ir dar nemažai svečių.
Apie šį meno kūrinį ir naujieną – degustacijas „Kampe“ – „Suvalkiečiui“ plačiau pasakoja UAB „Sotas“, kuriam ir priklauso šis restobaras, vadovė Erika KAROSIENĖ.
Gabija JANUŠAUSKAITĖ
– Kaip gimė idėja restobarą papuošti miesto meno ir kultūros festivalio „Malonny“, jungiančio Marijampolę, Londoną ir Niujorką, sumanytojo Ray Bartkaus kūriniu?
– Iš tikrųjų, idėja gimė vykstant šių metų „Malonny“, nes man pačiai labai patinka šio projekto metu gimstantys piešiniai. Jie labai puošia Marijampolę. Nusprendėme susitikti su Ray Bartkumi ir jį pakalbinti – galbūt jis ant mūsų restobaro „Kampas“ lauko sienų išvys kažkokį vaizdinį? Taip ir buvo. Menininkas ėjo pro šalį, pamatė medžio šešėlį ir jam gimė tokia idėja – sukurti istorinius miestų šešėlius. Kai ši idėja buvo pristatyta, mums ji labai patiko.
– Kodėl šis piešinys atsirado būtent ant šių sienų?
– Kadangi ant jų ir krito tas medžio šešėlis. Be to, kilo idėja pasitelkus tokį piešinį atgaivinti miesto praeitį, nes šis pastatas miesto centre stovi jau seniai, matė daug laikmečių ir senąją miesto istoriją. Norėjosi, kad ant pastato sienų atsispindėtų kažkada pro jį riedėjusios karietos, jodavę raiteliai.
Juk pro čia kadaise ėjo istorinis pašto kelias Sankt Peterburgas–Varšuva. Jis buvo baigtas 1836 metais.
Be to, norėjome, kad ant „Kampo“ sienų būtinai būtų įamžintas mūsų miesto simboliu jau tapęs katinėlis.
ėl to buvo sukurta labai graži bendra kompozicija, kuria buvo įprasminta senoji miesto istorija.
– Ką galėtumėte papasakoti apie patį piešinio gimimo procesą? Galbūt susidūrėte su sunkumais?
– Sunkumų buvo daug ir visokių. Aš pati nesu dailininkė. Gavau sąrašą su teptukų, dažų pavadinimais, kur jų ieškoti. Ray Bartkus, aišku, gyvena ne Lietuvoje, tad nesutapo dažų kodai. Vyko daug derybų, susidūrėme ir su nemažai neapgalvotų dalykų. Pavyzdžiui, šeštadienio vakare prireikė pastolių. Iš kur man juos gauti? Nei aš statybininkas, nei dažytojas… Bet perskambinau pusei Marijampolės, pastolius gavau ir piešinys visiškai baigtas buvo tiktai vakar, pirmadienį, pusę vienuolikos vakare. Viskas dar labai šviežia ir smagu. Dėkui savanorei marijampolietei Juditai, kuri Ray Bartkaus idėją pavertė kūnu.
– Kaip susikirto jūsų ir Ray Bartkaus keliai?
– Man labai patinka Marijampolė. Nors esu gyvenusi Londone, Marijampolė man yra pats geriausias miestas, iš kurio niekur neplanuoju išvykti – tas grožis, piešiniai ir menas labai traukia. Labai smagu, kad yra tokių pačių entuziastų, kurie grįžta iš užsienio ir nori pagražinti Marijampolę. Mums rūpi menas, grožis. Taip ir gimsta bendri projektai.
– Kuo šis meno kūrinys gali išsiskirti iš kitų „Malonny“ projekto kūrinių?
– Aš manau, kad jis visiškai autentiškas ir kitoks negu visi kiti piešiniai, nes jame jau atsispindi miesto istorija.
– Ką, jūsų nuomone, paprastas praeivis, išvydęs šį meno kūrinį ant jūsų restobaro sienų, turėtų pajusti?
– Istorinę dvasią. Aš manau, kad „Namas liudininkas“ iš tiesų liudija mūsų prosenelių, mūsų tėvų ir mūsų pačių istoriją. Kažkada tikrai šitomis gatvėmis dardėjo karietos, jojo raiteliai. Pastatas tikrai daug matė. Ne be reikalo šis Ray Bartkaus kūrinys taip ir pavadintas – „Namas liudininkas“.
– Kokių šio krašto patiekalų bus galima paragauti „Kampe“ per degustacijas?
– Šie patiekalai yra išskirtiniai ir nekasdieniniam skoniui, tad pas mus atvykęs žmogus kiekvieną dieną tokių patiekalų neras. Bet turistų arba didesnės žmonių grupės, susiderinusios iš anksto, galės tuos patiekalus užsisakyti. Klientus vaišinsime duonzupe, t. y. zanavykiška duonos sriuba, barščiais su skilandžiu, tarke – tokią košę vaikystėje gamindavo mano močiutė. Prisiminėme ir keptus obuolius. Taip pat patieksime silkę su sėmenų aliejumi – būtent sėmenų aliejumi, nes mūsų krašte daug žmonių augindavo linus. Sudarydami meniu iš draugų, iš muziejininkų renkame knygas ir vis ieškome dar kitų, naujų receptų.
Komentarai nepriimami.