Selemonas PALTANAVIČIUS
Tikrą gyvą maldininką pirmą kartą sutikau prieš keletą dešimt-mečių Gruzijoje, netoli Batumio: su Kęstučiu Pėteliu klaidžiodamas kalvom po arbatkrūmių plantacijas ant žalios šakelės išvydau jį, pakėlusį priekines galūnes, išsitempusį – matyt, alkaną ir tykantį grobio. Atsargiai ėmiau sėlinti artyn, kol jis mano fotoaparato objektyve tapo pakankamai didelis ir… tada išskleidė sparnus, pakilo į orą ir nuskrido vis tolyn, tolyn… Kol akimis sekiau, laukdamas jo nusileidžiant, pamačiau adžarą, vietinį gyventoją, ištiesusį ranką ir stveriantį mano sekamą objektą. Pasileidau iš paskos, bet atbėgęs radau vabzdį numestą nuplėšta galva… „Skraido, vaikus gąsdina…“ – plačiai šypsojosi adžaras. Ką aš galėjau jam pasakyti?
Prieš gerą dešimtmetį paskambino profesorius Ričardas Kazlauskas ir paklausė, ką aš manąs apie maldininkus. „Mantis religiosa?“ – paklausiau, nes toks iš tikro yra mums arčiausiai gyvenusios šio būrio rūšies lotyniškas vardas. „Taip, tą patį, – atsakė profesorius. – Aš jį turiu. Geri žmonės atvežė sugavę Lietuvoje“. Žinojau, kad profesoriui atvežama, padovanojama viskas, kas randama įdomiausio. Taip kažkada jis, parašęs į „Mūsų gamtos“ žurnalą apie tragiškai sunkią balinių vėžlių padėtį, sulaukė dzūkų laiškų, kuriuose šie jam pasakojo viską apie „gelažinę varlę“: taip buvo surinkti faktai, duomenys, vėžlys įrašytas į Raudonąją knygą, jam saugoti įsteigti trys herpetologiniai draustiniai. Po to buvo medvarlės. O štai dabar – maldininkas.
Profesorius buvo įsitikinęs, kad jie galėjo atskristi iš Lenkijos, kur pietinėje šalies dalyje jau gyveno. Nors iki šiol daugelyje populiarių apžvalgų rašoma, kad maldininkai paplitę tik iki vidurio Vokietijos, tačiau šie duomenys gerokai pasenę. Maža to, greitai išvardinti buvo ir kiti faktai: Vilniuje, kituose didesniuose miestuose maldininkai buvo rasti prie statybinių medžiagų, prekių sandėlių, saugojimo aikštelių. Iš kur atvežtos medžiagos, akmens plokštės? Iš Graikijos.
Vadinasi, su jomis galėjo atkeliauti ir maldininkų kiaušinių kokonai. Prieš 5–6 metus kasmet būdavo registruojami keli maldininkų radimo atvejai, dažniausiai taip pat iš miestų. Gamtininkai abejojo, ar jų kiaušinėliai gali ištverti šaltas lietuviškas žiemas. Tačiau tokių žiemų vis nebuvo…
Ši vasara po gana švelnios žiemos, šalto ir sausringo pavasario nebuvo palanki vabzdžiams. O nuo liepos stojo lietingasis periodas. Ar jis gali būti palankus maldininkams?
Pasaulyje gyvena apie 1800 maldininkų rūšių. Daugelis jų – žali ar pilki, kai kada (gyvenantys ir grobio tykantys žieduose) margi. Tačiau nežiūrint spalvos ir dydžio, jie labai panašūs: ilgi, liekni, kai kada – plokšti, o labiausiai įsimenanti detalė – priekinės ilgos galūnės, ginkluotos aštriomis ataugomis, kabliais, skirtais fiksuoti, sulaikyti pagautą grobį. Maldininkų patelės paprastai stambesnės, patinėliai mažesni, jie gerai skraido. Vabzdžiai aktyvūs dieną, jų grobis – skraidantys vabzdžiai; kai kurios tropikų rūšys gaudo net smulkius paukščius, driežus. Beje, grobiu gali tapti net smulkesni savo rūšies individai.
Būtent dėl tokio plėšrumo ir gana rafinuoto rajumo maldininkai pelnė ne kokią šlovę: jų patelės dažnai sumaumoja poruotis atskridusį (ar susiporavusį su jomis) patinėlį. Gamtoje tokį dalyką galima paaiškinti, tačiau žmonės šiuos suprantamus pavyzdžius (patinėlis savo funkciją atliko, maisto reikia, kad vystytųsi kiaušinėliai ir būtų sveiki palikuonys) paverčia blogos reputacijos modeliu.
Beje, gamtoje maldininkų patinėliai, sakytum, „žino“ tokį patelių būdą, tad prie jų prisigauna iš nugaros, staiga šoka ant viršaus ir pradeda poruotis. Šis aktas trunka keletą valandų, poravimosi metu patelė tampa nejudri, sulėtėja jos reakcija. Taigi, patinėlis gali laimingai pasitraukti. Tačiau tai pavyksta labai nedaugeliui…
Patelė subrandina keletą šimtų kiaušinėlių, kuriuos padeda į tvirtą kokoną, priklijuotą prie akmens, lentos, kito kieto paviršiaus. Pavasarį iš kiaušinėlių išsirita į suaugusius maldininkus panašios lervutės, kurios iki vasaros galo užauga į tikrus vabzdžius.
Tačiau iš kur Lietuvoje maldininkai? Kol kas tikro atsakymo neturime, tuo užsiima mokslininkai entomologai. Jų nuomone, dalis maldininkų galėjo natūraliai atskristi iš Lenkijos, kita (galbūt) vystytis iš atvežtų individų. Šiaip ar taip, dabar randami, sutinkami maldininkai regimai išsiritę čia, Lietuvoje. Kad tyrimai būtų lengvesni, mokslininkai prašo pranešimus apie rastus, aptiktus maldininkus siųsti į Vilnių, Ekologijos instituto Entomologijos laboratoriją.
Turint kuo daugiau tokių žinių, bus leng-viau nustatyti mūsų maldininkų kilmę ir prognozuoti šios rūšies ateitį. Beje, iš anksto galima perspėti visus, kad žmogui maldininkas tikrai nepavojingas, o jeigu kas nors tuo abejoja, primename viskam tinkantį patarimą: gamtoje nieko nelieskite, negaudykite, leiskite gyvūnams jaustis saugiais. Tada ir patys būsime saugūs.
Komentarai nepriimami.