Marijampolės J. Basanavičiaus aikštė: istorija ir kardinalūs pokyčiai

Galite klausyts ir straipsnio garso įrašo

Gabija JANUŠAUSKAITĖ

Ne tik ekspertai, bet ir Marijampolės gyventojai bei svečiai sako: „J. Basanavičiaus aikštė yra miesto širdis“. Nors aikštė ne kartą keitėsi, ji – viena seniausių vietų visoje Marijampolėje.
Apie tai, kada ir kaip ši aikštė pradėta formuoti, kaip ji keitėsi bėgant metams, plačiau pasakoja specialistai.

Pradžia – Turgaus aikštė

Marijampolės savivaldybės administracijos vyriausioji inžinierė, laikinai einanti Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjos pareigas, Gintarė Urbonė teigia, kad XVIII–XIX amžiuje aikštė atliko turgaus funkciją – čia šurmuliavo prekybininkai, ūkininkai, amatininkai, atvykdavo žmonių iš aplinkinių kaimų. „Turgaus dienos virsdavo įvairiais socialiniais renginiais“, – sako architektė. Ji nurodo, kad XVIII a. mieste įsikūrus marijonų vienuolynui ir bažnyčiai pradėjo formuotis ir turgaus aikštė, kurią juosė nedideli, mediniai pastatai.

Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus vyresniojo muziejininko Tomo Kukausko manymu, kiekvieno miesto ir miestelio pagrindinės aikštės paskirtis buvo turgus. „Faktiškai, miestai buvo statomi prekybai ir amatams vystyti“, – pažymi T. Kukauskas. Jis papildo, kad tuometėje Starapolėje (tuomet taip vadintoje Marijampolėje) aikštę pradėta formuoti 1756 metais ir turgus čia veikė apie 200 metų. „Iki 1932 metų aikštė taip ir buvo vadinama – Turgaus arba Rinkos aikšte“, – nurodo istorikas.

Pasak muziejininko, XVIII–XIX a. aikštės funkcija buvo tokia pati. Pokyčiai prasidėjo XX a. 3-ajame dešimtmetyje, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tuo metu buvo nuspręsta turgų perkelti į kitą vietą, o aikštė 1920–1927 metais vadinta Piliečių, vėliau – Jono Basanavičiaus aikšte. Visgi, anot T. Kukausko, turgaus perkėlimas iš aikštės buvo sudėtingas. „1932 metais jau veikė turgaus halė ir to meto laikraščiuose buvo rašoma, kad dėl nepatogių sąlygų turguje žmonės vis tiek grįžta į aikštę“, – sako istorikas.

G. Urbonė irgi pažymi, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje miesto aikštė tapo labiau reprezentacine – ji išliko žmonių susibūrimo ir prekybos vieta, tačiau dažniau vyko iškilmingi susirinkimai, valstybinių švenčių minėjimai.

Miesto aikštė yra … neoriginali?

T. Kukauskas sako, kad abejoja žinomo šalies architekto, urbanistikos istoriko Algimanto Miškinio mintimis, kad miesto aikštės ekonominė nauda buvo spontaniška ir augo per ilgą laikotarpį, taip pat, kad iš pradžių aikštė turėjo būti trikampio formos. „Buvo du Marijampolės įkūrėjai – Prienų seniūnas Markas/Morkus Antonijus Butleris ir jo žmona Pranciška Butlerienė. Jie P. Butlerienės garbei įkūrė ir Frampolės/Frampolio miestelį dabartinėje Liublino vaivadijoje, Lenkijoje. Būtent tame miestelyje buvo statoma keturkampė aikštė, todėl galimai Marijampolės miestas buvo formuojamas kaip Frampolio prototipas“, – mano specialistas. Muziejininkas pažymi, kad nors ši mintis atrodo įtikinama, ši teorija iki galo nėra įrodyta.

Rotušės pastatą tebeturime

T. Kukausko teigimu, 1793 metais Marijampolė gavo miesto teises, todėl atsirado poreikis turėti rotušę. „Įdomu, kad miesto rotušę buvo numatyta statyti turgaus aikštės viduryje ir pastate įkurti 10 kromų (parduotuvių). 1815 metais buvo parengtas rotušės planas, pradėta ją statyti, bet dėl politinių priežasčių statybos nutrūko. Vėliau šaltiniuose minima, kad aikštės viduryje stovėjo mūriniai kromai“, – pažymi specialistas.

Muziejininkas prideda, kad rotušė aikštėje buvo pastatyta 1931 metais. Pirmajame aukšte veikė gaisrinė, o antrajame – rotušė. Ji savo funkcijas atliko devynerius metus. „Dažniausiai senosiose aikštėse rotušė stovi šalia. Deja, pas mus ji buvo pastatyta vėlai ir veikė trumpai“, – papildo istorikas. Šiuo metu buvusiame miesto rotušės pastate veikia, o vėliau jame įsikūrė įvairios įstaigos, tarp kurių ir šiuo metu veikia „Marijampolės optika“ ir Migracijos departamento Marijampolės skyrius.

Senasis aikštės veidas – tik nuotraukose

Pasak T. Kukausko, per II Pasaulinį karą miesto aikštė buvo du kartus bombarduota, be to, dalis pastatų nugriauta sovietmečiu, todėl senųjų statinių beveik neišliko. „Iki šių dienų išliko tik miesto rotušė ir dar pora pastatų. Visa kita – jau sovietmečio palikimas“, – nurodo istorikas.

Muziejininkas priduria, kad ilgą laiką tuomečio Kapsuko (Marijampolės) miesto centras buvo apleistas ir tik 1970-aisiais prasideda miesto aikštės plėtra. Iki to laiko pastatyta universalinė parduotuvė „Gulbė“, „Sūduvos“ viešbutis (dab. „Mercure Hotel“), „Midaus ragas“, įrengiami pirmieji du fontanai. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje nuspręsta suformuoti pėstiesiems skirtą aikštę – tokią, kokia išliko iki šių dienų. „Galima sakyti, kad suformuojama Laisvės alėjos, esančios Kaune, tipo pėsčiųjų aikštė“, – sako T. Kukauskas.

G. Urbonės teigimu, soviet­mečiu dėl organizuotų masinių politinių mitingų bei minėjimų pagrindinės miesto aikštės paskirtis įgavo ideologinę prasmę, prarasdama autentišką natūralų šurmulį. „[Aikštė] labiau tapo scena nei gyvu kasdienybės cent­ru“, – sako pašnekovė. Specialistė priduria, kad sovietmečiu čia buvo gatvių sankryža ir autobusų apsisukimo vieta, o pastačius tuomečio Kapsuko miesto vykdomojo komiteto pastatą, „Sūduvos“ viešbutį ir „Gulbės“ universalinę parduotuvę aikštė, vadinta Karolio Požėlos vardu, buvo išklota betoninėmis plokštėmis.

T. Kukauskas sako, kad po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo senąjį vardą susigrąžinusi J. Basanavičiaus aikštė 2009 metais buvo rekonstruota, pakeistos plytelės, pastatytas paminklas „Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 1009–2009“. „Dar tarpukariu dabartinio paminklo vietoje turėjo atsirasti paminklas laisvei“, – pažymi specialistas.

Pasak G. Urbonės, atgavus Nepriklausomybę bei susigrąžinus istorinius pavadinimus, „aikštė vėl tapo miesto širdimi – ne prekybos, bet bendruomenės, kultūros, atminties erdve, jungiančia praeitį ir dabartį“. „Dabar [aikštė] naudojama tranzitui tarp miesto dalių, išskyrus atvejus, kada vyksta didžiosios metų šventės, susibūrimai, koncertai“, – teigia architektė.

Muziejininko T. Kukausko manymu, Marijampolės aikštė formavosi įprastai ir jos funkcijos buvo tipiškos, įskaitant ir sovietmečio laikotarpį. „Be aikštės nebūtų miesto. Ji atliko ne tik ekonominį, bet ir socialinį vaidmenį. Tai yra miesto širdis“, – pažymi T. Kukauskas.

mokejimai.suvalkietis.lt reklama