Teatras – tai gyvenimas

Gabija JANKELIŪNAITĖ

Kalvarijos kultūros centro mėgėjų teatras „Titnagas“ gerai žinomas ne tik savo krašte – jis garsina Kalvarijos vardą visoje Lietuvoje. Tačiau trupės nariai, nusivilkę aktoriaus rūbą, gyvena savitą gyvenimą, dirba savo darbus. Bet kiekvienas jų, patyręs scenos jaudulį, sako: „Teatras – tai gyvenimas“.

40 metų teatre

Kęstutis Krasnickas – „Titnago“ režisierius. Teatrą jis įkūrė 1985 metais ir jau daugelį metų atsidavęs scenai, spektakliams ir bendruomenės telkimui. Jis prisimena, kad vaikystėje kieme suburdavo vaikus ir statydavo spektaklius – kurdavo scenarijų, kostiumus, dekoracijas. Kieme vykdavo premjeros, kuriose dalyvaudavo kaimynai: „Rengdavome spektaklius, gamindavome skelbimus, bilietus, kurie kainuodavo 15 kapeikų. Už surinktus pinigus prisipirkdavome ledų“.

Svarbiausia, kad per tiek metų užsidegimas kurti teatrą niekur nedingo. „Kaip galiu prarasti motyvaciją, jei režisuoju nuo mažų dienų?“ – šypsosi K. Krasnickas. Baigęs aštuonias klases įstojo į Kultūros mokyklą Marijampolėje, po to dirbo Liubavo kultūros namuose. „Motyvacija gal ir yra tai, jog mane teatras traukia ir čia sukuosi visą savo gyvenimą“, – teigia režisierius.

Įkurti teatrą Kalvarijoje K. Krasnicką paskatino studijos Klaipėdos universitete: „Tuo metu neturėjau kito pasirinkimo, nes studijuojant kasmet reikėjo pastatyti po spektaklį“. Taip gimė Kalvarijos mėgėjų teatras ir pirmasis darbas – spektaklis „Melų dienos“. Taip ir užsikrėčiau“, – šypsosi teatro vadovas.

Režisierius pastebi, jog vadovauti mėgėjų teatrui nėra lengva – atsakomybių ir darbo daug: „Iš pradžių viską teko daryti pačiam – būti ir režisieriumi, ir dailininku, ir siuvėju. Nėra su kuo pasitarti, viskas viename“. Vėliau, anot K. Krasnicko, atsirado pagalbininkų. Dabar jam talkina Laima Lastauskienė – ji kuria kostiumus, dekoracijas ir pataria režisieriui.

Šiuo metu didžiausias iššūkis – suburti trupę. „Žmonės labai užsiėmę, turi kelis darbus, daug veiklų. Yra „Titnago“ aktorių, kurie priklauso folkloro ansambliui, dėl to kyla dar vienas iššūkis, kaip suderinti repeticijas“, – sako K. Krasnickas.

Vis dėlto, anot režisieriaus, aktorius motyvuoja gražus ryšys su kolegomis ir gastrolės: „Niekaip neapkeliausi tiek Lietuvos, kiek aplankome su spektakliais. Nuvykę apžiūrime gyvenvietes, miestus, aplankome žymius objektus.“

K. Krasnickas – ne tik režisierius, bet ir artistas, nors stengiasi savo statomuose spektakliuose nevaidinti: „Vaidinu tik tada, kai tai yra neišvengiama. Labai sunku matyti spektaklio visumą, kai vaidini pats“. Tačiau neslepia, jog vaidinti jam labai patinka, todėl niekada neatsisako pasirodyti kitų, pavyzdžiui, Reimundo Tyro, statomuose spektakliuose. Reikia pridurti, kad Reimundą į „Titnagą“ pakvietė pats režisierius.

Pagrindinis laisvalaikis – teatras

R. Tyras – ilgametis „Titnago“ aktorius, baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, šiuo metu einantis Kalvarijos savivaldybės kultūros centro direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas. Teatrui jis priklauso jau 36-erius metus ir mėgaujasi galimybe leisti žiūrovams kurti: „Spektaklis – tai kelias, kuriuo mes stengiamės vesti žiūrovą, o visas kitas detales jis susikuria pats. Manau, teatras – tai menas, apjungiantis visus kitus menus“.

Anksčiau aktyviai užsiėmęs verslu, vėliau Reimundas jo atsisakė ir pasinėrė į meno pasaulį. Dabar, sako, teatras yra jo pagrindinis laisvalaikis: „Mane jis tiesiog pasitiko, aš jo nesirinkau. Tikiu, jog tai buvo likimo dovana“.

Aktorius atvirauja, jog neįsivaizduoja jokio kito užsiėmimo, kuris suteiktų tokias galimybes kaip teatras: „Kuri vaidmenis čia ir dabar, žinai, jog kitą kartą bus tikrai kitaip“. Aktorius teigia, jog viskas prasidėjo nuo mažų vaidmenų, baikščiai einant į sceną kelioms minutėms. „Bėgant metams, augo mano sceninė patirtis, kartu ir vaidmenys“, – prisimena artistas.

Teatras dovanoja bendrystę

„Titnagietė“ Renata Jarimavičienė drąsiai sako: „Teatras man – tarsi antrieji namai, galimybė gyventi plačiau, giliau. Jis leidžia pabėgti nuo rutinos ir pasinerti į kitą pasaulį“. Ji pasakoja, jog kiekvienas vaidmuo – tai naujas pasaulio pažinimas, jo matymas tarsi kitomis akimis. „Kai vaidinu Agotą iš „Amerikos pirtyje“, jaučiuosi pasauliu besidžiaugiantis, šmaikštus žmogus. Kai tampu Freken Bok – atsiskleidžia kaprizai, emocijų bangavimas. Personažai leidžia pažinti įvairias žmonių puses, o kartu ir save pačią“, – pasakoja R. Jarimavičienė.

Renatą su „Titnagu“ supažindino jos pusseserė, paprašiusi prieš spektaklį paprekiauti programėlėmis. Netrukus režisierius ją pakvietė vaidinti viename iš statomų spektaklių. Ir štai jau 27-eri metai Renata vaidina teatre! Ji neslepia, jog teatras ją išmokė drąsos kalbėti, atvirumo, gebėjimo klausytis ir stebėti aplinką. „Be abejo, teatras dovanoja bendrystę – jausmą, kad esi kūrybinės šeimos, kuriančios grožį ir prasmę, dalis“, – šypsosi R. Jarimavičienė.

Artistė neslepia dažnai jaučianti žmonių nuostabą: „Stebisi, jog turiu tiek darbų, veiklų ir dar – teatras. Bet mane labiausiai motyvuoja žmonės. Mūsų kolektyvas toks nuoširdus – tarsi antra šeima. Ateinu į repeticiją, pamirštu visus rūpesčius ir pasineriu į procesą“. Anot R. Jarimavičienės, ją motyvuoja ir kūrybos džiaugsmas, ir žiūrovų akys, jų šypsenos, emocijos, padėkos: „Tai suteikia jėgų ir įkvėpimo“.

Šeima, darbas mokykloje, vadovavimas Vilkaviškio vyskupijos Caritas Kalvarijos vaikų dienos centrui ,,Žiniukas“, Kalvarijos savivaldybės tarybos narės pareigos užima daug laiko, bet R. Jarimavičienė stengiasi viską suderinti, juolab kad „namuose visuomet mano dėmesio ir pagalbos laukia du pradinukai. Dienos gana užimtos, bet stengiuosi planuoti laiką, dėliotis prioritetus. Kartais tenka paaukoti ramų vakarą ar laisvą savaitgalį, bet teatras nėra man „dar viena prievolė“, o atgaiva“, – sako artistė.

„Negali suktis kaip voverė viename rate“

„Titnagą“ vis dar papildo nauji artistai. Sandra Pieterytė-Raibikienė teatre vaidina metus. Jos pažintis su teatru buvo netikėta: „Kęstutis vaidinti kvietė mano mamą, bet ji atsisakė ir pasiūlė mane. Aš pasikalbėjau su režisieriumi ir užteko dviejų minučių, kad sutikčiau ateiti“.

Teatras S. Pieterytei-Raibikienei – tai bendrystė, komandos dvasia. Ji yra viena jauniausių aktorių, tačiau tai, anot jos, suteikia vertingos patirties: „Kolegos teatre vyresni už mane, gaunu kitokią bendravimo, bendradarbiavimo patirtį, galiu mokytis iš jų“.

S. Pieterytė-Raibikienė – mokytoja. Ji pabrėžia, jog turi būti svarbu ne tik mokykla ar darbas: „Svarbu ir tai, kas tau patinka, reikia save atrasti ir naujose veik-lose. Negali suktis kaip voverė viename rate“. Ji džiaugiasi teatro gastrolėmis, galimybėmis susipažinti su naujais žmonėmis. „Teatre vyksta bendravimas, ir man tai svarbiausia“, – tikina S. Pieterytė-Raibikienė. Ir nors ne visada gali būti lengva suderinti darbą ir kitus užsiėmimus, ji įsitikinusi – jei yra noro, atsiras ir laiko.

* * *

Norint tapti teatro „Titnagas“ dalimi, pasak K. Krasnicko, žmogų turi traukti scena, nes be traukos stebuklų neįvyks. „Teatras – didelė jėga, čia žmonės praranda kompleksus, įtampą. Teatras išlaisvina, todėl jis labai reikalingas žmogui. Ypač jaunam žmogui, kol jis formuojasi ir blaškosi“, – akcentavo „Titnago“ režisierius.