Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Kalendorius primena: šiandien, spalio 14-ąją, minima Derliaus diena. Siekdamas pagerbti Lietuvos žemdirbius, žemės ūkio produkcijos perdirbėjus, žemės ūkio mokslo atstovus, Lietuvos Respublikos Seimas 2001-aisiais šią dieną įtraukė į atmintinų dienų sąrašą.
Ūkininkams ši šventė – padėkos žemei, orams, likimui (o gal ir Dievui) už subrandintą derlių metas, priminimas, kad laikas sustoti, pasidžiaugti rezultatais ir pailsėti prieš prasidedant žiemos sezonui. Visiems mums ši diena – proga pagalvoti, iš kur atsiranda maistas, kiek pastangų ir darbo reikia, kad duona atsidurtų ant kiekvieno mūsų stalo.
Senosios derliaus švenčių tradicijos Lietuvoje
Derliaus šventės Lietuvoje – dažnas ir įprastas reiškinys. Kiekvienas kraštas turi savą būdą padėkoti žemei už jos dosnumą, derliaus gausą, tačiau visos šventės dažniausiai neapsieina be žemdirbių pagerbimo, vietos ūkių, amatininkų pristatymo. Įprasta rengti muges, degustacijas, konkursus. Derliaus šventės – puiki proga parodyti, ką per metus pavyko užauginti, pagaminti ar sukurti.
Galima manyti, kad derliaus šventės mūsų šalyje yra tokios dažnos ir įprastos todėl, kad tai sena ir giliai įsišaknijusi tradicija, menanti dar pagoniškus laikus. Senovėje lietuviai ypač gerbė žemę, saulę ir gamtos jėgas – juk nuo jų priklausė derlius. O juk kuo jis gausesnis, tuo gyvenimas geresnis. Pagonių šventės, taigi ir derliaus, būdavo neatsiejamos nuo apeigų. Tiesa, protėviai derliaus šventės apibrėžimo neturėjo. Tiesiog baigę rugiapjūtę, bulviakasį, nuėmę daržo gėrybes, jie rengdavo padėkos ritualus, skirtus žemei už jos dosnumą. Kartu būdavo prašoma geresnio kitų metų derliaus.
Viena svarbiausių ir geriausiai žinomų senovės derliaus švenčių apeigų – paskutinės rugių pėdos surišimas – ji buvo laikoma ypatinga, nes tikėta, kad joje slypi lauko, žemės ir derlingumo dvasia. Būtinas pabaigtuvių akcentas – duona, kuri turėdavo būti iškepta iš pirmojo miltų maišo. Kepalą ragaudavo ir juo dalindavosi šeima, kaimynai – visa bendruomenė. Tai simbolizavo bendrystę ir dėkingumą. Apeigos buvo lydimos dainų, šokių, vaišių ir aukojimų – panašiai kaip ir dabar per derliaus šventes.
Santvarkos ir religijos šventės esmės nepakeitė
Krikščionybės laikais derliaus šventės niekur nedingo, nes žemė bei jos gėrybės buvo gero gyvenimo pagrindas. Pasikeitė tik papročiai ir ritualai, kurie įgavo religinės prasmės. Įsivyravus katalikybei, pabaigtuvių proga žmonės eidavo į bažnyčią, aukodavo bažnyčiai ir klebonui naujo derliaus gėrybių, dėkodavo Dievui už gausą ir prašydavo palaimos naujajam derliui.
Sovietmečiu, kai krikščionybė buvo slopinama, derliaus šventės tapo visuomenine švente, be jokių religinių ženklų. Kolūkių laikais pabaigtuvių šventės buvo rengiamos kaip jų pasiekimų pristatymas, pabrėžiant, kad planai įvykdyti per trumpesnį nei planuota laiką. Į renginius būdavo įtraukiami (dažniausiai ne savo noru) ne tik kolūkių darbuotojai, bet ir vietos žmonių bendruomenės. Tokie susibūrimai būdavo puiki proga sovietinei propagandai skleisti.
Atkūrus Nepriklausomybę, žmonės galėjo grįžti prie senos tvarkos ir tradicijų, švęsti taip, kaip buvo įpratę. Šventės ir vėl buvo rengiamos su mišiomis bažnyčiose, bendruomenės vaišėmis, kurios neapsieidavo be duonos, skirtos dalintis, su lietuvių liaudies dainomis ir šokiais.
Kad nepamirštumėme, iš kur atsiranda duona
Jau minėjome, kad nuo 2001 m. spalio 14-oji oficialiai paskelbta Derliaus diena ir įtraukta į Lietuvos atmintinų dienų sąrašą. Toks tuomečio Seimo sprendimas buvo padėkos žemdirbiams ir visiems, kurių darbas susijęs su žeme, ženklas. Mes, šiuolaikiniai žmonės, įsigydami maistą prekybos centruose, pamirštame, nežinome arba tiesiog nesusimąstome ir neįvertiname, kiek vargo, triūso ir pastangų žmonės įdeda, kad maisto produktai patektų į parduotuves, o vėliau ir ant mūsų stalo.
Gausos ir gero gyvenimo samprata iš esmės nepasikeitė nuo tos, kaip ją suvokė senovės lietuviai. Jei viso to gausaus maisto produktų pasirinkimo nebetektumėme, mūsų gyvenimo kokybė, kaip ir pagonių, užauginus negausų derlių, tikėtina, suprastėtų. Todėl visiems mums visos tos miesteliuose, kaimuose rengiamos šventės arba šiandiena, kalendoriaus lapelyje išskirta kaip Derliaus diena, lai primena, kad viskas, kas patenka ant mūsų stalo, savaime iš niekur neatsiranda.
Žemės ūkio produkciją augina žemė ir žmonės. Jie stengiasi, kad visi mes gyventumėme gausoje. Ši diena – proga įvertinti vietinę produkciją ir jos vertę, o ūkininkams – apibendrinti rezultatus ir pagaliau atsipūsti, kad kitais metais į darbus galėtų kibti su nauju entuziazmu ir jėga.
Pasibaigusį, o jei tiksliau – besibaigiantį, derliaus sezoną vaizdo siužete apžvelgia ir apie simbolinę Derliaus dienos prasmę ūkininkams pasakoja Marijampolės savivaldybės Liudvinavo ūkininkas Darius Isoda.
Komentarai nepriimami.