Miestiečių „laisvalaikis“ kaime: tenka dirbti!

Prie kuklios sodybos plevėsuojanti „burė“ su užrašu „Simo ūkis“ atkreipia pro Paršelių kaimą (Šunskų sen.) važiuojančiųjų dėmesį. Ne vienas pakeleivis ar vietinis gyventojas užsuka pasmalsauti, kaip sekasi pirmus metus čia daržoves auginantiems Simonaičiams.

„Stengiamės, kad viskas augtų natūraliai“

mokejimai.suvalkietis.lt reklama

Nors Rūtos ir Giedriaus Simonaičių vaikystė ir jaunystė prabėgo kaime, jie pasirinko miestietišką gyvenimą ir darbus, visiškai nesusijusius su žemės ūkiu. Rūta šiuo metu kaip tik nuotoliu studijuoja pradinio ugdymo pedagogiką, Giedrius – autoserviso vadovas. Vis dėlto kaimas parviliojo juos atgal.

„Tokia, matyt, gamtos trauka, kad norisi prie žemės prisiliesti. O būdavo, kai suaugusieji laukia giedros, mes, kaimo vaikai, laukiame lietaus, kad tik nereikėtų eiti į daržus“, – savo vaikystę kaime prisimena Giedrius.

Panašiai į lauko darbus tik­riausiai reaguotų ir Simonaičių dukros 16-metė Evita ir 14-metė Urtė, jeigu ne noras kaskart atvažiavus į sodybą prabėgti per lysves ir nusiraškyti žirnių, pasirinkti aviečių, išsirauti morką, prisiskinti kvapniųjų žolelių ir išsivirti arbatos. Ir, žinoma, talkinti tėvams.

Senoje 40 arų sodyboje Simonaičių šeima šeimininkauja dar tik antri metai. Šiemet 20-yje arų augino tradicinius lietuviško daržo augalus: bulves, burokėlius, morkas, porus, salierus, svogūnus, krapus, moliūgus, pankolius ir kitus. Pernai sklypo krašte pasodino aviečių, kurias dabar skina.

– Stengiamės, kad viskas eitų sava vaga – augtų natūraliai, – sako Rūta. – Visko po nedaug, bet užaugo ne tik sau. Štai bulvių pasodinome pustrečio maišo, o prikasėme 16 maišų didelių ir tris mažų. Gal todėl, kad augo pailsėjusioje žemėje, gal kad sėklą gerą pasirinkome – „Soraya“ ir „Baltijos rožė“. Nors iš tikrųjų ir priežiūros joms nestigo.

Daigai – pagal katalogą, daržovės – pagal užsakymą

Metų pradžioje Rūtai kilo idėja auginti agurkų ir pomidorų daigus. Keturių kambarių bute Marijampolėje Giedrius keliais aukštais pastatė lentynas, sudėjo daigyklas, įrengė apšvietimą. Rūta, pasidomėjusi daržovių sėk­lomis, auginimo subtilybėmis, pasikonsultavusi su drauge dėl veislių, vasario mėnesį pasėjo pomidorus, vėliau – agurkus. Kampelis buvo skirtas ir prieskoniniams augalams.

Kol bute daigai augo ir tvirtėjo, sodyboje Simonaičiai statė šiltnamius: vieną – agurkams, kitą – pomidorams. Įrengė laistymo sistemą, įtaisė pakeliamus langus, pastatė krosnį, pasodino apie tris tūkstančius savo užaugintų pomidorų daigų, 800 agurkų ir… apsigyveno patys. „Nuo kovo mėnesio teko šilt­namyje ir nakvoti, nes šaltomis naktimis reikėjo kūrenti. Užtai mūsų daigai buvo gražūs, kad mes su jais miegojome, pasakas jiems sekėme“, – juokiasi Giedrius.

Daigais Simonaičiai prekiavo Marijampolės ūkininkų turguje. Visa šeima kartu. O kad pirkėjai atkreiptų dėmesį ne tik į augalus, bet ir į darnią šeimą, visi vilkėjo vienodais marškinėliais su savo sukurtu logotipu.

Ir siūlė pirkėjams gražius daigus pagal pačių sudarytą katalogą su veislių aprašymais, nuotraukomis. „Juk kaip žmogus žinos, kokie užaugs? Iš katalogo išsirinkdavo, o kitą turgų atveždavome arba į namus pristatydavau“, – pasakoja Rūta džiaugdamasi pasirinktomis veislėmis, ypač superine „Repair“.

„Arčiausiai pardavėme už tvoros kaimynams, o toliausiai daigus išsivežė net į Berlyną, daug metų ten gyvenanti ir pomidorus auginanti lietuvė“, – sako Giedrius.

O kai baigėsi daigai ir šilt­namyje pradėjo raudonuoti pomidorai, žmonės atvažiuodavo tiesiai į „Simo daržą“. „Nė karto nevažiavau į turgų. Turime savo klientus, kurie visą vasarą pirko mūsų daržoves – visko po nedaug, bet juk niekas neperka maišais – 3–5 kilogramus. Yra nemažai ir vietinių pirkėjų iš Šunskų. Atrodo, kaime gyvena ir patys gali užsiauginti, bet vieni prisipažįsta, kad jiems neapsimoka vargti, kitiems smalsu paragauti įvairesnių veislių, kokių patys neaugina.“

Su žolelėmis – pas vaikus

Dar viena R. Simonaitienės aistra – prieskoninės žolelės.

„Nors pati augau kaime, bet kas tada domėjosi žolelėmis? Pagrindinės buvo krapai, petražolės, o daugiau kaip ir nelabai. O man smalsu – kokia, tarkime, kiaulienos, paukštienos ar žuvies prieskonių sudėtis“, – sako Rūta, pripažindama, kad pirmais metais bėrė į žemę viską: kvapniąją citrinžolę, baziliką, raudonėlį, ožragę, šalaviją, rozmariną, čiobrelį, 7–8 rūšių mėtų. Žolelių daigelius sodino ir į vazonėlius, kad virtuvėje šeimininkėms kvapnieji augalai būtų po ranka. Beaugindama suprato, kad, tarkime, mėtas būtina atskirti, nes besiliesdamos šaknimis jos „išsigimsta“. Ir kokių tik jų nėra – kokteilinė, ananasinė, šokoladinė, Taškento ir dar daug daug kitokių rūšių, kiekviena vis kitokiais lapeliais, žiedais, skleidžianti aitrius ir subtilius kvapus.

Pagalvojusi, kad su augalais, jų savybėmis reikėtų supažindinti vaikus, būsima pradinio ugdymo mokytoja Rūta prisiskynė net 11-os rūšių žolelių, pasiėmė džiovintų apelsinų, rožių žiedlapių ir nuvažiavo pas studijų draugę į Šeštokus.

Pirmas susitikimas su ketvirtokais paliko abipusį įspūdį. Su vaikais Rūta keliavo po kvapų pasaulį – ne kojytėmis, o nosytėmis, vaizduote ir iš dalies skoniu, gamino ir ragavo žolelių arbatą. Vaikai turėjo atpažinti, iš kokių žolelių kuri arbata pagaminta, po to patys kūrė savo namų ir klasės kvapus – į maišelius bėrė jiems patikusius prieskonius.

– Po susitikimo mokytoja pasakojo, kad vaikai klausė, kada atvažiuos kvapų fėja, mat jie nori kitokių kvapų pasigaminti, – džiaugiasi vaikus sudominusi Rūta ir planuoja apsilankyti kitose mokyklose.

Per vasarą lysvėje augusių prieskoninių žolelių žiemoti nepaliks – nuskins ir išdžiovins tiesiog ant popieriaus, o pavasarį vėl iš naujo pasisės, sodins daigučius, tada ir derlius bus geras. Rūtos planuose – dar daugiau ir įvairesnių augalų auginti ir edukacijos rengti tiesiog savame darže. „Nors girtis kol kas anksti, bet svajoti visada reikia“, – optimizmo nestokoja moteris.

Rudens darbus rikiuojantys Simonaičiai pripažįsta, kad pirmais metais patys tik mokėsi.

„Nemokėjome auginti arbūzų, pasodinome ir neuždengėme, o raudami žoles juos pajudinome, ko negalima daryti, ir šie nebuvo patenkinti, – šypsosi Rūta. – Ir pakeliamųjų lysvių kitąmet nedarysim – augalus jose nuolat reikia laistyti. Maras pražudė lauko pomidorus. Užtai kokios morkos, krapai užaugo! Šiltnamyje dar daug raustelėjusių pomidorų – juos nuskinsime, į popierių suvyniosime, kad išnoktų. Darže kol kas salierai, porai, pankoliai, moliūgai, kurie labai sunkiai augo, būdavo žydi ir nukrenta žiedas. Bet visko tikrai užtenka.“

– Labai džiaugiamės šiuo savo pasirinkimu. Kol kas atsipirko tik statybų investicija, bet viskam savas laikas. Žinoma, jeigu vienas gyventum, tai ir iš tokio daržo gal išsilaikytum, bet šeimai – tai tik papildomos pajamos, juo labiau kad labai brangias dukras turime, – juokiasi Giedrius, džiaugdamasis, kad merginos noriai važiuoja į sodybą.

– Jeigu man reikėtų rinktis, gal rinkčiausi kitokį verslą, bet juk reikia padėti tėvams, – fizinio darbo nesibaido Evita, šiemet baigusi Marijampolės menų mokyklos dailės skyrių. – O mankšta su kastuvu ar kauptuku – tik į naudą.