Neseniai sukako mėnuo, kai Marijampolės dramos teatrui vadovauja nauja direktorė Gabrielė Nazaraitė-Masevičienė. Įveikusi keturis konkurentus, ji laimėjo konkursą teatro vadovo pareigoms eiti. Su naująja direktore kalbėjomės apie tai, kas lėmė jos sprendimą dalyvauti konkurse, koks buvo pirmasis mėnuo naujose pareigose ir kokią šio teatro ateitį ji mato.
– Kaip jūs sužinojote apie šį konkursą ir kodėl nutarėte jame dalyvauti?
– Aš esu gimusi Šakiuose, po to išvykau mokytis į Vilnių ir po studijų dirbti likau sostinėje. Šią vasarą su šeima persikėlėme gyventi į Šakius, tai tiesiog dairiausi, kur čia aplinkui galėčiau susirasti darbą, kokios kultūros įstaigos veikia apskrityje. Pamačiau skelbimą apie tai, kad Marijampolės dramos teatras ieško vadovo, ir nutariau dalyvauti konkurse.
Žinoma, pasitariau ir su vyru, jis mane labai palaikė. Aš tiesiog neturėjau ką prarasti, man dalyvavimas šiame konkurse buvo įdomus iššūkis ir kartu nebuvo kažkoks gyvybės ar mirties klausimas. Laimėti visai nesitikėjau, didelių lūkesčių neturėjau, bet į konkursą ėjau tvirtai žinodama, ką aš norėčiau padaryti eidama šias pareigas.
Apie šį teatrą aš žinojau tik tiek, kiek buvo galima išsiaiškinti iš viešosios erdvės. Žinojau, kad čia nėra nuolatinės trupės, aktoriai samdomi atskiriems spektakliams. Peržiūrėjau repertuarą, personalijas, netgi buvau įsitikinusi, kad teatras yra Kultūros centro padalinys, tik pradėjus dirbti sužinojau, jog ne padalinys, o skyrius.
– Kokie pirmojo jūsų darbo mėnesio teatro vadovo kėdėje įspūdžiai?
– Aš atėjau į šį darbą be kažkokių didelių lūkesčių, turėdama tikslą iš pradžių išsiaiškinti situaciją, o tada nuosekliai dėliotis darbus, tęsiant senuosius, pridedant jau naujus, mano atsineštinius.
Taigi ta teatro situacija manęs negąsdina, tiesiog galiu pasakyti vieną aiškų dalyką – darbo labai daug. Kasdien, kaip sakoma, mano rankovės paraitotos. Kadangi aš esu kino žmogus, tai man iš pradžių buvo sunku suvokti, kaip žmonės gali dirbti tokias trumpas darbo valandas, nes kine niekas nelaukia pirmadienio.
– Kokias apskritai šito teatro stipriąsias puses matote, kokios pusės jums atrodo silpnesnės?
– Tai sudėtingas klausimas. Manau, kad stipriosios pusės vienareikšmiai yra žmonės, kurie čia dirba seniai, jų didelė meilė teatrui. Žinoma, ir geros darbo sąlygos, patalpos. Kaip skyriui, čia tikra prabanga, bet kaip teatrui – dar daug ko trūksta.
Noriu pasidžiaugti, kad štai šiomis dienomis teatre pakabinta ir sumontuota nauja scenos apšvietimo, dekoracijų įranga. Tai modernios automatizuotos konstrukcijos, kurios leis pagerinti spektaklių ar kitų renginių vaizdą. Aš tikrai džiaugiuosi, kad Kultūros centras, jo vadovybė nenumoja į mus ranka, atsižvelgia į poreikius ir prašymus. Todėl ir teigiu, kad būtent personalijos yra stiprioji teatro pusė.
Kalbant apie silpnąsias vietas – profesionalios trupės nebuvimas. Tai sudėtingas procesas, yra daug įvairių reikalavimų, juos reikia atitikti, tai nepasidaro per savaitę ar mėnesį, reikalauja didelio įdirbio. Aš jau artimiausiu metu vyksiu į Klaipėdą kalbėtis su aktoriais, derinsime trupės kūrimo klausimą.
– Marijampoliečiams jūs esate nežinoma, gal papasakokite plačiau apie save?
– Gimiau ir gyvenau Šakiuose, baigusi mokyklą įstojau mokytis į Vilniaus teatro ir muzikos akademiją, baigiau kino ir televizijos režisūrą. Mano kurso vadovai buvo režisieriai Janina Lapinskaitė ir Algimantas Puipa, taip pat Valentinas Masalskis. Jie formavo mus kaip asmenybes ir dalinosi savo žiniomis. Dar bestudijuodama akademijoje pradėjau dirbti kine, daugiausia dirbau su užsienio projektais kino aikštelėse, sudarinėjau filmų planuotes, kiekvienos dienos scenas minučių tikslumu, atlikau kitas užduotis ir užsienio kompanijų, ir lietuviškuose filmuose.
Tai A. Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“, „Traukinio apiplėšimas, kurį vykdė Saulius ir Paulius“, režisieriaus Ričardo Marcinkaus filmai. Su Sauliumi Baradinsku daug dirbome, taip pat su kitais. Teko dirbti ir BBC serialo „Karas ir taika“ kūrimo aikštelėje, prie populiaraus serialo „Černobylis“ ir kitų, dirbau ir kaip masuočių režisierė. Tai buvo labai įdomu, ir šiam darbui paskyriau daugiau kaip dešimt metų.
– Ar šalia kino domėjotės ir teatru?
– Teatrą aš mylėjau visais laikais, pradedant nuo to, kad aš ruošiausi stoti, kaip ir dauguma mūsų kurso žmonių, į aktorinį. Tais metais režisierius Jonas Vaitkus rinko tuomečio Rusų dramos teatro kursą, rusų kalba buvo prioritetas, o lietuvių kursas nebuvo renkamas. Tai mes visi tiesiog nuėjome studijuoti režisūrą, buvo didžiulis konkursas, dalyvavo 186 kandidatai į 18 vietų, tad džiaugsmo įstojus buvo labai daug.
Aš ir dabar nuolat žiūriu spektaklius šalies teatruose, lankau premjeras, seku mėgstamų režisierių darbus. Man labai patinka, kaip dirba režisierė Kamilė Gudmonaitė, kiti jauni žmonės.
Labai didelę įtaką mano gyvenime bendram suvokimui apie teatrą ir apie šį darbą padarė Valentinas Masalskis. Pamenu, kai pamačiau spektaklį „Aš, Fojerbachas“, kuriame jis vaidino pagrindinį vaidmenį, tai verkiau ir nesupratau, kas man darosi. Apskritai Klaipėdoje yra sukurti nuostabūs nepriklausomi teatrai, susiję su V. Masalskio vardu, tik gaila, kad Marijampolėje jie retai svečiuojasi. Tai mes šitą draugystę tikrai mezgame ir lapkričio 22 dieną į Marijampolės dramos teatro mažąją salę mano iniciatyva atvažiuoja visiškai naujas patyriminis spektaklis „Dance Macabre“.
– Dar norėčiau jūsų paklausti apie dabartinę kultūros situaciją, tai, kas vyksta su naujo kultūros ministro paieškomis. Esate kultūros žmogus ir turbūt neabejinga visiems protestams ir įvykiams?
– Asmeniškai aš visiškai palaikau Kultūros asamblėją ir absoliučiai sutinku su jų išsakytais reikalavimais. Esmė buvo ne savaitę dirbusio ministro asmenybė – žmonės, kurie priima sprendimą ir jiems tai atrodo tinkamiausia asmenybė, turbūt žino, ką daro. Tai daug pasako apie juos pačius. Į tokią vietą pastatomas žmogus, kurį gali kontroliuoti. Žmogus, kuris yra nusivylęs gyvenimu, galbūt nepasisekęs ar neišsipildęs kūrėjas. Tokį neišsipildžiusį, nesėkmingą, piktą žmogų pastatykite į tą poziciją, kurią tau reikia valdyti, ir tu jo pyktį galėsi nukreipinėti kur tiktai nori, jis bus nuostabus įrankis, darys viską, kas jam bus pasakyta.
Žinote, kas labiausiai viską apaugina įvairiais mitais ir gandais? Baimė. Tie žmonės, kurie bijo labiausiai, tie ir prisigalvoja įvairiausių dalykų. O jeigu tu esi ramus, stabilus, su savomis vertybėmis, tai tavęs nei nupūs, nei paspirs, nei tampys už kažkokių virvučių. Tai čia ir mano siekiamybė – būti sąžininga prieš save ir prieš visus, su kuriais tenka bendrauti.
Komentarai nepriimami.