Galite klausytis ir straipsnio garso įrašą
Marijampolė neišsiskiria iš kitų miestų – įvairiu laiku stengėsi įamžinti svarbius įvykius ar iškilius žmones. Sovietmečiu miesto sode komunistų partijos noru buvo pastatytas V. Mickevičiau-Kapsuko „balvonas“. Šių laikų Nepriklausomoje Lietuvoje pastatytas paminklas „Tautai ir kalbai“, nors dar kalbame lietuviškai ir dauguma čia gyvenančių esame Lietuvos piliečiai. Dėl viso pikto. Vietoj Kapsuko iškilo Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas ir t. t.
Tarpukario marijampoliečiai irgi turėjo gražių idėjų, tačiau ne viską pavyko įgyvendinti. Skulptoriaus Vinco Grybo sukurtą paminklą kalbininkui Jonui Jablonskiui Kaune buvusi meno taryba atmetė kaip netinkamą. Paminklas pastatytas tik šiais laikais, jau skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus. Kol kas nepavyksta aptikti jokių užuominų ar dokumentų, kad tuo metu marijampoliečiai norėjo statyti paminklą Vytautui Didžiajam, kaip tvirtino kai kurie šio paminklo iniciatoriai. Ilgametė to meto marijampoliečių svajonė buvo pastatyti paminklą Lietuvos Nepriklausomybės atgavimui paminėti arba kitaip – Laisvės paminklą.
1932-01-17 „Suvalkietis“ rašė, kad jau bent penkeri metai Marijampolėje kalbama apie Nepriklausomybės paminklo statybą, „bet kai miestai, miesteliai ir net kaimai paminklus jau pasistatė, tai mes apie tai dar vis svajojame“. Laisvės kovų (kūrėjai savanoriai) dalyviai bando šį reikalą išjudinti ir kviečia susirinkimą.
Korespondentas bando spėti, kad gal jau kitų metų vasarą J. Basanavičiaus aikštėje paminklas bus pastatytas. Ir jau 24 d. „Suvalkietyje“ atsiranda skambi antraštė „Marijampolė tikrai turės Laisvės paminklą“. Sausio 21 d. 17 val. Marijampolės apskrities valdyboje buvo sušauktas įstaigų viršininkų ir žymių žmonių susirinkimas. Pirmininkavo Jonas Kurtinaitis.
Buvo nutarta sušaukti kitą susirinkimą (02-17) ir išspręsti paminklo vietos bei lėšų klausimą. Pinigų reikės apie 15 tūkst. litų. Kovo 13 d. laikraštyje rašoma, kad Marijampolėje apsilankė skulptorius V. Grybas ir apžiūrėjo Laisvės paminklui skiriamą vietą J. Basanavičiaus aikštėje. Tačiau žinutėje užsimenama, kad dėl vietos paminklui aikštėje atsirado kliūčių.
Kokios kliūtys – paaiškėja balandžio 10 d. „Suvalkiečio“ reportaže iš miesto tarybos posėdžio, kuriame „ištisas tris valandas ginčytasi, kaip sutvarkyti Basanavičiaus aikštę ir paversti gražiu skveru“. Kliūtys buvo ten esanti autobusų stotis ir ilgieji kromai. Burmistras J. Maurukas ir inžinierius P. Dragašius „net atsinešė gatavą projektą“. Balsavus 10 „už“ ir 7 „prieš“ projektas buvo patvirtintas. Ir jau gegužės 15 d. laikraštyje yra informacija, kad iš aikštės pašalintos visos prekybinės būdelės ir pradėtas ardyti grindinys. Liepos 24 d. „Suvalkiečio“ korespondentas džiugiai praneša, kad skveras įrengtas.
Klombos apsodinimui buvo pakviestas specialistas daržininkas iš Jurbarko. Tuoj atsiras suoleliai. Savo žinutę jis baigia taip: „Bravo, miesto tėvai, per kelis mėnesius, įvykdžiusieji daugiau, negu jų pirmtakai per visą eilę metų pajėgė padaryti“. Nuo savęs galiu pridėti, kad dabartiniams projektų vykdytojams yra iš ko pasimokyti kokybės ir darbų greičio. Po mėnesio Marijampolėje vėl apsilanko skulptorius V. Grybas. Jis projektuoja paminklą, kuris bus kolonos tipo, 25–27 m aukščio.
Viršuje numatyta 3,5 m aukščio bronzinė Laisvės statula. Kolonos apačioje, kampuose – keturios statulos: Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio ir Petro Kriaučiūno. Pjedestalo šonuose keturios grupės, vaizduojančios žymesnes kautynes už Lietuvos laisvę iš Suvalkijos fronto. Skulptorius buvo numatęs paminklą baigti kitų metų vasarą. Tiksli paminklo vieta numatyta vietoj aikštėje stovinčių ilgųjų krautuvių.
Lietuvos valstybės centriniame archyve išlikusi Lietuvos Nepriklausomybės atgavimui paminėti paminklo statymo Marijampolėje draugijos byla. 1932 m. kovo 9 d. draugiją įsteigė: prekybininkas B. Sirutis, viceburmistras Ch. Rotšteinas, valdininkas S. Čenkus, mokytojas V. Košuba, burmistras J. Maurukas, pašto viršininkas A. Kutaitis, Rygiškių Jono gimnazijos direktorius P. Gustaitis, advokatas L. Stoklickis, Žydų hebrajiškos gimnazijos direktorius dr. L. Liubovskis, Marijampolės parapijos klebonas, kun. A. Jasenauskas, Apygardos teismo teisėjas J. Žukauskas, Mokytojų seminarijos direktorius F. Treigys, Amatų mokyklos direktorius J. Barkauskas, Amatų mokyklos raštvedys-buhalteris J. Kurtinaitis, inžinierius J. Dragašius, gydytojas D. Rozenfeldas, banko direktorius A. Prūsas, policijos vadas A. Adomaitis ir Rygiškių Jono gimnazijos direktoriaus pavaduotojas J. Dailydė.
Sąraše buvo ir apskrities viršininkas Alfonsas Pimpė, tačiau buvo išbrauktas matomai dėl teisinių dalykų. Buvo priimti draugijos įstatai, kurie patvirtinti apskrities viršininko su pastebėjimu, kad priešvalstybinių nusistatymų juose nėra. Įstatuose numatyta, kad draugija baigia savo darbą, kai Laisvės paminklas bus pastatytas. Draugijos pirmininku tapo Bronius Sirutis, kuris po 1935 m. pateikto Policijos nuovados viršininko kreipimosi, kad nepateikti nauji draugijos valdymo organai, vėl buvo perrinktas pirmininku. Sekretoriumi išrinktas J. Kurtinaitis, kasininku – J. Maurukas, stebėtojais – S. Čenkus, V. Košuba ir Ch. Rotšteinas, J. Dragašius, inžinierius Savickas bei V. Bielskus. Tačiau 1938 m. lapkričio 30 d. Apskrities viršininko nurodymu draugija buvo uždaryta.
J. Basanavičiaus aikštė buvo sutvarkyta, nauja autobusų stotis pastatyta, tačiau pagrindinės kliūties taip ir nepavyko pašalinti – Vyriausybė leidimą nugriauti ilgąsias krautuves davė 1938 m., tačiau neskyrė lėšų kompensuoti nuostoliams ten dirbusiems prekybininkams. Burmistras J. Maurukas atsisakė griauti, nes ten dirbę prekybininkai mokėjo mokesčius ir išlaikė savo šeimas, todėl palikti juos be pajamų nebuvo galima. Taip svajonė nevirto tikrove.
Arūnas KAPSEVIČIUS, istorijos tyrinėtojas
Komentarai nepriimami.