Būti ar nebūti? Visada – tik būti!
Skambu? Bet ar gali būti kitaip, kai kalbama apie teatrą, žemėje gyvuojantį nuo senovės Graikijos laikų – meną, kuriam skirta daugybė skambių apibūdinimų… Šį kartą kalba apie ypatinguosius teatrus, kurių scenos tikrai nepanašios į antikos arenas: jos dažnai mažos, be modernios įrangos (užtenka poros prožektorių ar saulės šviesos kur kluono kieme), jų pastatymams neskiriama tūkstančių, o jei paklaustum aktoriaus, kiek jam moka, jis leiptų juokais… Kalbame apie mėgėjų teatrus, kurie, nepaisant nieko – politikos, pinigų kaitos, ministrų buvimo arba ne, kritikos ir dažnai niekinančio „profesionalų“ požiūrio – gyvavo ir gyvuoja dešimtmečius. O dar, žiūrėk, ima ir susikuria naujas… Kur ta didžioji paslaptis?
Ar išsiųs močiutė dovanas anūkams į Ameriką?
Į redakciją kreipėsi susirūpinusi marijampolietė Rūta (vardas pakeistas): „Negi šiemet anūkai nesulauks mano siuntinio Kalėdų proga?“. Mat jos dukra su šeima gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Pernai Rūta siuntė į JAV vaikams lietuviškų knygų, žaislų, šokolado, tradicinių grybukų, net rankomis megztas kojines. Buvo jos anūkams šviesi Kalėdų šventė – tarsi šiltas močiutės rankų prisilietimas. Tačiau šiemet viskas apsivertė aukštyn kojomis.
„Pašte sakė, kad siuntinių siųsti negalima. Tai kaip man nudžiuginti anūkus per Kalėdas?“ – retoriškai klausė moteris.
Galimybė atrasti save
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione, esančiame Marijampolėje, šiuo metu tarnauja 192 šauktiniai kariai, o didžiąją dalį sudaro savanoriai. Tarnyba trunka devynis mėnesius. Šį rudenį batalionas sulaukė būrelio naujokų iš Vilniaus. Vienuolika vaikinų – buvusių bendraklasių, draugų nuo vaikų darželio laikų, iš skirtingų mokyklų – nusprendė atlikti savanorišką tarnybą. Spalio 17-ąją jie prisiekė ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdami jėgų ir gyvybės ginant Lietuvos valstybę, jos laisvę ir Nepriklausomybę.
Japonija: buvo verta!
Neseniai iš Japonijos grįžo Marijampolės medikai Deimantė ir Marius Purtokai. Maršrutus dėliojo dar prieš išskrisdami į kelionę. Jau tada žinojo, ką nori aplankyti, pamatyti ir kokias šešias Seto jūros salas kirs dviračiais. Tik nežinojo, kokie nuotykiai jų laukia svetimoje, bet draugiškoje šalyje.
Deimantė rašė kelionės dienoraštį. Ne viskas sutilpo į šį straipsnį. Bet, kaip sako pati jo autorė, net ir dienoraštis negalėjo sutalpinti visų įspūdžių ir patyrimų.
Komentarai nepriimami.