www.suvalkietis.lt
Pagrindinis Suvalkijos krašto informacijos skleidėjas nuo 1942 m.

Būti ar nebūti? Visada – tik būti!

Skambu? Bet ar gali būti kitaip, kai kalbama apie teatrą, žemėje gyvuojantį nuo senovės Graikijos laikų – meną, kuriam skirta daugybė skambių apibūdinimų… Šį kartą kalba apie ypatinguosius teatrus, kurių scenos tikrai nepanašios į antikos arenas: jos dažnai mažos, be modernios įrangos (užtenka poros prožektorių ar saulės šviesos kur kluono kieme), jų pastatymams neskiriama tūkstančių, o jei paklaustum aktoriaus, kiek jam moka, jis leiptų juokais… Kalbame apie mėgėjų teatrus, kurie, nepaisant nieko – politikos, pinigų kaitos, ministrų buvimo arba ne, kritikos ir dažnai niekinančio „profesionalų“ požiūrio – gyvavo ir gyvuoja dešimtmečius. O dar, žiūrėk, ima ir susikuria naujas… Kur ta didžioji paslaptis?

Prieš 40 metų Kęstutis Krasnickas subūrė Kalvarijoje beieškančius nekasdienybės. / Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Jubiliejai

mokejimai.suvalkietis.lt reklama

Kone prieš tris dešimtmečius rašydama apie Kalvarijoje vykusią Lietuvos kaimų teatrų regioninę šventę „Pastogė“, kurioje dalyvavo net devyni kolektyvai, kolegė šią paslaptį įvardijo „magiška nekasdienybės trauka“. Ir ne kas kitas, o ši magiška trauka, noras patirti stebuklą 1985-aisiais sukvietė burtis aplink jauną režisierių Kęstutį Krasnicką grupelę kalvarijiečių, tapusių kolektyvo branduoliu ir pasivadinusių skambiu (pripažinkime, ir kiek pretenzingu) „Titnago“ vardu. Nes ši uoliena tvirta, turi ugnies jėgą – taigi vardas įpareigoja ne smilkti, o skelti ugnį ir degti…

Esame gyvi liudininkai – o ir raštai juodu ant balto įrodo – kad taip ir buvo. Visus 40 metų. Būta visko: „dažnai „Titnagui“ balansuojant ant „būti ar nebūti?“ ribos – kur būti, kaip išbūti – be pertekliaus, durstant galą su vis tirpstančiu galiuku, dažnai prisiduriant iš savo pustuštės kišenės, kolektyvas nuosekliai ėjo ieškojimų, eksperimentų, gėrio ir grožio kūrimo keliu“. Tai – iš pamąstymų ir prisiminimų, kurie ties jubiliejaus slenksčiu, nori to ar ne, visada aplanko.

Į jubiliejų besirenkančius žiūrovus sveikino orkestras, vadovaujamas Remigijaus Gecevičiaus.

Bet, kaip sveikindamos svečius paporino buvusių vaidinimų (jų buvo 39) veikėjos, džiaugtis tikrai yra kuo: suvaidinta per 500 spektaklių namie ir svetur – festivaliuose, konkursuose, didžiosiose dainų šventėse Vilniuje, šalia daugybės apdovanojimų – ir „Aukso paukštė“, o buvusių ir esamų aktorių skaičius siekia visą šimtą… Kai kurie jų teatre kone nuo pat pradžios.

Ar tik ne iš pirties pasprukusios šios vedėjos?

Jubiliejinius metus „Titnagas“ pažymėjo ne tik premjera, bet ir jau dvyliktuoju (rengiamas nuo 2003 metų) mėgėjų teatrų festivaliu „Bičiuliai“. Jis irgi skirtas svarbiam jubiliejui: pirmojo lietuviško vaidinimo Sūduvos krašte „Amerika pirtyje“ 120-osioms metinėms. Beje, šios „pirties“ garai, kaip priminė šmaikščios moteriškės, „Titnagą“ gaubia jau 20 metų: tada šios pjesės šimtmečiui buvo parengtas galingas projektas su keliais teatrais.

Festivalis

Jį, kaip ir dera jubiliatams, pradėjo šeimininkai, pasirinkę Vidos Bladykaitės pjesę „Išprotėjęs pasaulis“. Autorė mokėsi režisūros kartu su K. Krasnicku, dirbo režisiere; dabar gyvena Amerikoje, rašo – taip pat ir pjeses. „Išprotėjęs pasaulis“ – pasakojimas apie Amerikoje laimės (ir turtų) ieškančius lietuvius – šių dienų emigrantus. Bet ne viskas ten, pasirodo, taip gražu ir paprasta, kaip atrodo žvelgiant iš už vandenyno. O kur dar ambicijos, sumišusios su naivumu – ar tiesiog nenoru blaiviai mąstyti?

Toks tas „Išprotėjęs pasaulis“…

Begalės lengvai parsisiunčiamų pirkinių, tikėjimas „milijonu dolerių“ už meno kūrinį, kurį autorė tikisi sukurti per dieną… Jei ne amerikietiški akcentai (scenografo Deimanto Populaigio debiutas), galėtum pamanyti, kad regi mūsų aplinką. Pjesės veikėjai piešia ironišką ir groteskišką savo būties paveikslėlį. Vaidina Rasa Matulevičienė, Reimundas Tyras, Sandra Pieterytė-Raibikienė, Renata Jarimavičienė, Lina Leonavičienė, Mindaugas Geležauskas. Režisieriui talkino choreografė Danutė Giedraitienė, pastatymų dalies vedėja Laima Lastauskienė.

Į visai kitokią atmosferą žiūrovus panardino Zanavykų teatro iš Šakių spektaklis: Arvydo Juozaičio „Kudirka – buvau atėjęs“, režisuotas Gražinos Guzovijienės. Absoliuti tyla vyravo pilnoje salėje, stebint, klausant žodžių ir to, kas slypi už jų, kartu su aktoriais (jų 14) tarsi kvėpuojant vienu ritmu. Buvo drąsu imtis šio autoriaus pjesės apie Vincą Kudirką, reikėjo rasti „raktą“, kad tai nebūtų melodramatiškas ar pernelyg pakilus pasakojimas apie žmones, kovojusius už lietuvybę… Zanavykų spektaklis, drįstu sakyti, papuoštų bet kokio teatro sceną.

Keturi fantastiški medžiai žymėjo veiklos dešimtmečius…

…Na, o svečių iš Dzūkijos – Matuizų mėgėjų teatro „Giraitė“ komedija „Trys dzūkų gražuolės“ – pasirodymas tik dar kartą įrodė, kad net n-tąjį kartą statant Žemaitės „Tris mylimas“, žiūrovui viską „žinant atmintinai“, galima surasti tokių niuansų, kad salė raitytųsi iš juoko tikrąja prasme. Režisierė Irena Čeplikienė šį teatrą įkūrė prieš 26 metus ir sėkmingai jam vadovauja.

Ir dar daug visko

Ar bereikia sakyti, kad būta ir daugybės kitų gražių dalykų – kas apsilankė, tas matė. Per pertraukėles visi kviesti į „Triobius“ pasistiprinti kava ir pyragėliu bei paklausyti gražios muzikos. „Titnago“ režisierius Kęstutis Krasnickas ir visas kolektyvas dėkojo daugybei žmonių, prisidėjusių prie šventės, bei svečiams (beje, Zanavykų teatras tokį jubiliejų minės kitais metais). O svečiai taip pat ir su geru žodžiu, ir su dovanomis atvyko.

Kalvarijos savivaldybės meras Nerijus Šidlauskas, sveikindamas „Titnago“ kolektyvą ir svečius, sakė: „Dėkoju, kad leidžiate mums išgyventi tokius dalykus, kurių be jūsų neišgyventume. Visada prisimename emociją: pirmus pasimatymus, pirmus atsisveikinimus… Yra visokių kelių – menininkas gali siekti greito rezultato, bet einant ilgesniu keliu visko atsiranda daugiau: žiūrovų, plojimų ir jūsų pačių išgyvenimų“.

Sveikinimo žodžius tarė vicemerė Vaida Skuolienė, Administracijos direktorius Gintaras Zavistauskas, Kultūros centro direktorė Jurgita Arelienė. Ir, žinoma, kiti Kalvarijos kultūros centro, ir ne tik, kolektyvai, scenos bičiuliai iš kitų teatrų.

O pabaigoje – tradicinis, ne vienerius metus ypatingomis progomis skambantis Teatro himnas…

Komentarai nepriimami.

REKOMENDUOJAMI VIDEO
TAIP PAT SKAITYKITE