www.suvalkietis.lt
Pagrindinis Suvalkijos krašto informacijos skleidėjas nuo 1942 m.

Vidmanto Murausko „Sūduva“

„Suvalkietis“ jau rašė, kad ilgametis Marijampolės „Sūduvos“ futbolo klubo prezidentas Vidmantas Murauskas pasitraukė iš savo posto. Turime naują klubo prezidentą Mantą Agentą.
Su V. Murausku, buvusiu klubo prezidentu, šiandien kalbame apie dvidešimt ketverius metus, paskirtus mūsų miesto futbolui.

Vidmantas Murauskas teigia „Sūduvą“ perleidęs į geras rankas. / Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

– Kaip vertinate pasibaigusį 2025 metų futbolo sezoną („Sūduva“ A Lygos čempionate liko ketvirtoje vietoje, o LFF taurėje pasiekė pusfinalį)?

mokejimai.suvalkietis.lt reklama

– Likome su „mediniais“ medaliais. Ketvirta vieta mūsų čempionate neduoda galimybės žaisti Europoje. Gaila, pralaimėjimas Lietuvos futbolo federacijos taurės pusfinalyje ir tai, kad taurę vėliau iškovojo „Panevėžys“, atėmė iš mūsų ir kitą galimybę ten patekti. Iki medalių pritrūkome kelių taškų. Aš manau, kad trečiajame čempionato rate prasidėjęs rungtynių kalendoriaus keitimas, kai turėjome žaisti tris kartus per savaitę, buvo lemtingas. Mūsų komanda neturėjo itin ilgo atsarginių žaidėjų suolelio ir prarado keletą svarbių taškų. Komandos biudžetas buvo toks, o ne kitoks, ir pastiprinti komandą naujais žaidėjais nebuvo galimybės.

Čempionatą pradėjome turėdami tikslą neiškristi iš A Lygos, po antrojo rato atsirado ambicijų siekti ko nors daugiau. Jeigu pažiūrėsime į statistiką, pamatysime, kad čempionams Kauno „Žalgiriui“ nepralaimėjome nė vienerių rungtynių, sidabro medalius iškovojusius „Hegelmann“ įveikėme tris kartus. Silpniau sekėsi žaisti tik su bronzos medalininkais Vilniaus „Žalgiriu“. Tikrai neturiu jokių priekaištų nei treneriams, nei futbolininkams. Jie padarė viską, kas nuo jų priklausė, todėl sezoną vertinčiau 9 iš 10 balų.

– Kada atėjote į „Sūduvos“ futbolo klubą ? Beje, „Sūduva“ – vienintelė komanda, kuri nebankrutavo ir nebuvo iškritusi iš A Lygos. Kaip pavyko tai pasiekti?

– Atėjau 2002 metais, kai „Sūduva“ pateko į A Lygą. Pradžioje buvau klubo viceprezidentas. Mano pareiga buvo rūpintis komandos finansais. Kai po dvejų metų Algimantas Breikštas nusprendė persikelti į Vilnių, tapau prezidentu. Tad šias pareigas ėjau dvidešimt ketverius metus.

Kas lėmė stabilumą? Rimtas požiūris į biudžetą ir personalo bei žaidėjų atlyginimus. Laikiausi elementarių taisyklių – negali išleisti to, ko neturi. Optimizmas turi būti pamatuotas. Tai žinojo visi, ir žaidėjai dažnai pasirinkdavo mus tik todėl, jog žinodavo, kad visi įsipareigojimai bus vykdomi.

– Marijampolei pavyko Nepriklausomoje Lietuvoje pastatyti pirmąjį naują futbolo stadio-ną. Kaip gimė sprendimas ne modernizuoti senąjį „Sūduvos“ stadioną, o statyti naują?

– Tuo metu komandos treneriai buvo italai. Treniruotis žiemos metu sąlygų neturėjome. Važiuoti į stovyklas buvo brangu, o treneriai prašė bent minimalių sąlygų – aikštės su danga ir po stogu. Šviesaus atminimo Marijampolės meras Vidmantas Brazys mums suteikė Profesinio rengimo centro salę. Ją būtų reikėję remontuoti, pritaikyti. Kaip tik tada atsirado galimybė gauti paramą iš Europos Sąjungos (ES) fondų. Ir šiandien pamenu: laimėto projekto stadionui ir maniežui statyti numeris buvo 7. Vėlgi, mero dėka projektas pradėtas įgyvendinti.

Niekas tuo metu neturėjo patirties, kaip projektuoti futbolo stadioną. Nuvažiavome į Rygą, į „Skonto“ stadioną pasižiūrėti, pasikonsultuoti. Taigi, mūsų stadionas šiek tiek panašus į latvių. Statybai buvo skirta 27 milijonai, iš jų 20 milijonų – iš ES fondo. Bet prasidėjo krizė, infliacija ir konkurse dalyvavę rangovai užsiprašė nuo 33 iki 48 milijonų. Teko rasti papildomus 13 milijonų. Visas sporto kompleksas turėjo du savininkus: 50 proc. miestas, t. y. Savivaldybė, ir 50 proc. – verslas. Norą turėti galimybę treniruotis žiemą po stogu pavertėme į visiškai modernią futbolo bazę su nauju stadionu.

– Pradžioje Marijampolės stadione žaidė ir Lietuvos futbolo rinktinė, tačiau vėliau futbolo federacija jį tarsi pamiršo?

– Klubui reikėjo išlaikyti stadioną, o tai gana brangu. Visi, kas naudojosi juo ar maniežu, turėjo mokėti nuomą, net „Sūduva“ mokėjo, o federacija nenorėjo to daryti. Tai iš tiesų pagrindinė priežastis, kodėl rinktinė nebežaidė Marijampolėje. Šiuo metu stadione yra 6500 vietų. Siūlėme futbolo federacijai, kad ji galėtų pasistatyti stadione 10 tūkstančių vietų naują tribūną ir tai būtų jų nuosavybė, bet Federacija nesutiko. 2019 m. į stadioną investavome 400 tūkst. eurų, ir jis atitinka UEFA 4 kategoriją su išimtimi dėl mažesnio vietų skaičiaus stadione. Jeigu būtų pavykę įveikti vengrų „Ferencvaros“ komandą, Europos lygos grupės namų rungtynes būtume galėję žaisti Marijampolėje.

– Kurios rungtynės ir kuris sezonas iš visų „Sūduvai“ atiduotų metų jums labiausiai įsimintinas?

– 2017 metų, kai pirmą kartą tapome Lietuvos čempionais. Viskas sprendėsi paskutinėse rungtynėse su Vilniaus „Žalgiriu“ Marijampolėje. Po pirmo kėlinio pirmavome 3-0, bet įtampa išliko iki rungtynių pabaigos. Tik tada patikėjau, kad mes – čempionai.

– Kaip Jums pavyko pasikviesti į „Sūduvą“ tikrai ryškiausią mūsų lygai žvaigždę japoną Keisuke Honda? Ir kodėl „Sūduvoje“ nepasirodė lietuvių kilmės argentinietis Matias Sarulyte?

– Baigdamas futbolininko karjerą Keisuke Honda siekė rekordo tapti kuo daugiau šalių čempionu. Per metus jis sugebėdavo sužaisti net dviejuose čempionatuose. Kreipėmės į agentą ir, kadangi turėjome galimybę laimėti dar kartą A Lygą, Honda sutiko žaisti „Sūduvoje“. Atlyginimas jo buvo nedidelis. Daugiau kainavo žaidėjo išlaikymas, nes į Marijampolę jis atvyko su savo virėju ir dviem padėjėjais. Gaila, po kelių rungtynių jis patyrė traumą, tačiau, nors būdamas žvaigždė, jis nei aikštėje, nei rūbinėje nekėlė jokių reikalavimų. Tokia japonų kultūra.

Matias Sarulyte, kai apie jį išgirdome, dar žaidė Argentinos aukščiausioje lygoje, netgi garsiajame „River Plate“ klube. Kai pradžioje susisiekėme, jis nepripažino, kad turi lietuviškų šaknų. Vėliau sutarėme, kad savo futbolininko karjeros pabaigoje atvyks į Lietuvą. Buvo brangokas žaidėjas, o kai jau galbūt galėjo atvažiuoti, tai mums jau nebereikėjo.

– Tai kas dabar? Ką veiksite?

– Ne paslaptis, kad jau keleri metai norėjau „Sūduvai“ rasti gerą savininką. Mantas Agentas, „Mantinga“, gali daugiau, tikrai daugiau nei paskutiniai keturi – penki „Sūduvos“ sezonai. Tik nereikalaukite visko pirmaisiais metais. Esu marijampolietis ir man buvo svarbu, kaip bus toliau, o jie turi ir patirtį, ir ambicijų. Yra verslas, o jeigu reikės, patarsiu ir padėsiu „Sūduvai“. Ir žiūrėsiu „Sūduvos“ rungtynes su malonumu, su alaus bokalu rankoje ir mažiau nervindamasis.

Kalbino Arūnas KAPSEVIČIUS

Komentarai nepriimami.

REKOMENDUOJAMI VIDEO
TAIP PAT SKAITYKITE