Tyrinėjant Marijampolės miesto bei krašto istoriją, Lietuvos archyvuose tenka susidurti su dokumentais, kurie pagal aprašą bei jų pačių turinį turėtų būti kitose bylose ar net kituose fonduose. Būna, kad net visas fondas archyvo lentynose lieka užmirštas, o istorines knygas rašinėjantys autoriai, vietoje to, kad pasidomėtų faktais dokumentų saugyklose, vienas nuo kito perrašinėja tiesas, esą dokumentai neišlikę, pražuvo Rusijoje…
Pradėsiu nuo svarbiausios Lietuvai Marijampolės vyrų gimnazijos dokumentų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui į Rusijos gilumą buvo evakuotos įstaigos, tarp jų ir ši gimnazija. Atkūrus Nepriklausomybę gimnazistai ir mokytojai sugrįžo į Marijampolę. 1920 m. buvo sudaryta taikos sutartis su Sovietų Rusija bei pateiktas sąrašas Lietuvai svarbių dokumentų ir kita, grąžintinų Lietuvai. To meto valdžios vyrams buvo svarbu atgauti ir lietuvybės pavasario židinio Marijampolės vyrų gimnazijos archyvą.
925 m. jis atsidūrė Lietuvoje iš dalies užmirštas iki tol, kol šia problema nesusidomėjo istorikas Rimvydas Urbonavičius, nepatingėjęs užklausti Jaroslavlio (Rusija) archyvą. Po susirašinėjimo paaiškėjo, kad dokumentai yra laikomi Lietuvos valstybės istorijos archyvo (LVIA) saugyklose… Taip 2017 m. jis „atsirado“.
Kitas detektyvas su mūsų kraštiečio skulptoriaus Vytauto Kašubos (Košuba) dokumentais. Tas pats Rimvydas Urbonavičius archyvo aprašuose surado, kad V. Kašuba mokėsi ne tik Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje ir Marijampolės amatų mokykloje, bet ir Panevėžyje … Paaiškėjo, kad tuo pat metu Lietuvoje gyveno du Vytautai Kašubos, tik vienas Marijampolėje, o kitas Panevėžyje, tačiau dokumentai sudėti į vieną bylą. Atidumas ir istoriko patirtis neleido suklysti.
Tarpukaryje švietimas ir mokyklų statyba buvo vienas iš valstybės prioritetų. Ieškodamas medžiagos apie P. Armino pradinę mokyklą (senoji) užsisakiau ir Padovinio mokyklos bylą, norėdamas patyrinėti kaimo mokyklų statybą. Šioje byloje aptikau Ąžuolų Būdos mokyklos statybos dokumentus, nors bylos apraše apie ją nekalbama…
Ir paskutinis detektyvas, tai Kalvarijos vidurinės mokyklos 1921 m. apyskaita, kuri įsiūta į Marijampolės žydų hebrajiškos gimnazijos dokumentus. Šis dokumentas – puikus įrodymas, kaip sunkiai kūrėsi laisva Lietuva, kuri prieš pirmąją sovietų okupaciją buvo jau toli pažengusi visose srityse: tiek pramonės ir ūkio, tiek švietimo, kultūros ir t. t.
Suvalkų Kalvarija itin nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, bet matome, kad nepriteklius ir sunkumai to meto gyventojų nestabdė siekti geresnės ateities. To pagrindas – mokslas. Mokykla buvo įkurta 1919 m. rugsėjo 15 d., tai 4 klasių vidurinė mokykla, kurioje jau veikia visos 4 klasės, o dėstoma lietuvių kalba. Ji įsikūrusi nuomojamame name, metinis mokestis – 2800 auksinų. „Namas higienos ir patogumo atžvilgiu mokyklai maždaug tinka, bet yra ankšta ir nėra atskiro kiemo“, – rašoma mokyklos vedėjo ataskaitoje. Mokyklai buvo priskirta laikinam naudojimui iš Kalvarijos majorato 4 margai ir 250 prentų žemės.
Ten auginti javai, daržovės, dalis žemės naudota šienavimui ir ganiavai. Mokyklos inventorius buvo skurdus: keturi staleliai, 10 taburečių, keturios lentos, sieninis laikrodis, 36 suolai, keturios gembės rūbams kabinti, keturios vielinės kojoms valyti, kibiras ir puodelis (geriamam vandeniui – aut. pastaba). Knygyne (bibliotekoje) buvo 59 knygos, 10 žemėlapių, septyni geografijos paveikslai, gaublys ir smuikas. 1921 m. ministerijos lėšomis buvo nupirkta 146 knygos bibliotekai, keturios anatomijos, 25 botanikos, 32 fizikos paveikslai, Azijos žemėlapis ir kita.
Mokykla neturėjo bendrabučio. Metų gale buvo šeši mokytojai, „išėjusių aukštąjį mokslą jų tarpe nebuvo“, tačiau visi turėjo mokytojo vardą. Trumpai mokykloje dirbo mokytojas Ignas Dankevičius. Tais metais mokinių skaičius padidėjo 30. Prašymų priimta 65, mokinių priimta 53. Dėl nepakankamo pasiruošimo nepriimta 12. Iš mokyklos išėjo 23 mokiniai, kursą baigė keturi, du mirė užklupus ligai – džiova ir plaučių uždegimas, du išėjo kariuomenėn, du neturtingi surado tarnybą ir iš mokyklos išėjo, apie kitus žinių nėra. Ataskaita atspindi realijas, į vidurinę mokyklą stojo ir vyresni žmonės, o neturtingiems tekdavo nutraukti mokslą ir dirbant pas ūkininkus ar kitur prisidėti prie visos šeimos išlaikymo.
Mokykloje buvo tarnautojų, bet šis dokumentas neišlikęs. Atidus skaitytojas gali susidaryti pilną Nepriklausomybės pradžios mokyklos vaizdą. Istorija remiasi dokumentais ir to dėka galime matyti realybę, o ne kokį tai „romantinį pasaulį“. Istorikų ir archyvarų posakis – popierius nedega – pasitvirtino. O kaip bus su dokumentais, saugomais „interneto debesyse“, sunku pasakyti, gal liksime be šių dienų istorijos?
Arūnas KAPSEVIČIUS, istorijos tyrinėtojas
Komentarai nepriimami.