NIJOLĖ
Tai marijampolietės poetės Česlovos Jakštytės žodžiai, kuriais ji kreipiasi į skaitytoją vienintelėje iki šiol ne poezijos – esė – žanro knygelėje „Širdies švelnumo štrichai“. Septintąjį jos leidinį norisi vadinti mažybiniu vardu dėl subtilaus formato, tačiau švelniai prie delnų priglundanti knygelė dar ir, oi, kokia svari savo vidumi…
Tai ne vienerių metų trumpi užrašai, atsiradę stebint ir stebintis, matant ir apmąstant, ilgintis (grožio ir harmonijos visur), skaudant ir skambant gydančiai muzikai. „Kartais taip staiga sąmonėn įsiskverbia mintis, daina ar kieno nors šypsnys; tai sujaudina taip, kad man norisi pulti ant kelių, priglusti prie artimo peties ir verkti iš dėkingumo. Kas tai? Ar aš tiek daug turiu? Ar tiek daug noriu turėti?“
…Ar ne iš tokio jausmo ieškant atsakymų į klausimus ir gimsta eilėraščiai, kurių Česlova parašė… Gal tūkstančius – nuo pat vaikystės, kuri prabėgo šiame krašte, Šakių rajone, iki dabar, dešimtmečius gyvenant pamiltoje Marijampolėje. Daug jų, o ir kitokių rašinių, kaip pati yra sakiusi, „paleido pelenais“, tačiau šimtais skaičiuojame ir tuos, kuriuos ji mums dovanoja savo knygose. Jų dabar (žinojote?) trylika.
Tik dvi pirmosios („Lygumų liepsnos“ – 1994 m. ir „Ką man mena alyvos“ – 1995 m.) išleistos Kaune, visos kitos – Marijampolės leidykloje „Piko valanda“. „Nukirptos kasos“ (lyrika, 1998 m.), „Sonetai“ (2004 m.), „Amžiai ir mirksniai“ (poezijos rinktinė, 2006 m.), „Ąžuolų gilės“ (rubajatų rinktinė, 2011 m.), „Širdies švelnumo štrichai“ (2013 m.), „Ulba lyg paukštė lemtis“ (2016 m.), „Nevysta, meile, žiedas, skirtas tau…“ (meilės lyrikos rinktinė, 2018 m.), „Solveigos sodai“ (2020 m.), „Ir dykumos žydi“ (2021 m.), „Gerųjų laumių gluosniai“ (eilėraščiai, 2023 m.), „Gegulės balsas“ (poezijos rinktinė, 2024 m.). Taip pat išleista kompaktinių plokštelių su autorės įskaityta poezija.
Nuo 2007-ųjų Č. Jakštytė yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė – tai kūrybos įvertinimas, kurį pelnė tik pora marijampoliečių. Už nuopelnus kultūrai ji apdovanota Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliu. Įvertinimas, žinia, tarsi įpareigoja, tačiau kuriančiam žmogui visada svarbu, kad jo žodis (ar kas tai bebūtų) paliestų tuos, kuriems jis skirtas.
Kad nepraskrietų pro klausytojo akis ar ausis kaip eilinis vėjo šuoras, o paliestų sielą, kažką joje – gal žydintį, gal skaudantį – sujudintų, priverstų raibuliuoti… Nes tik atrodo, kad poetas kuria sau – iš tiesų jis nori dalintis, nors pirminis impulsas, pirma eilutė ar posmas, o gal ir visas eilėraštis gimsta iš to, kas labai asmeniška. Kūrėjas dalijasi savo jausmais, mintimis, įžvalgomis ar abejonėmis, kviesdamas pokalbiui apie mus pačius ir pasaulį. „Jei eilėraščiu, švytinčiom keliom eilutėm, nebūtų pasiekiama tai, ko jokiu kitu būdu pasiekti neįmanoma, poezija neturėtų prasmės arba paslapties“, – šiais Viktorijos Daujotytės žodžiais šis žanras bene geriausiai apibūdinamas.
…O ji būna visokia: švelni ir plaukianti, aštri, byranti į šipulius ir draskanti skaitytoją, klykianti ir raminanti. Česlovos eilėraščiai per dešimtmečius išlaikė klasikos egzaminą: juose nėra riksmo (nebent sielos šauksmas ne tik dėl savo, bet ir pasaulio skaudulių – labai giliai, subtiliai užklostytas ritmo ir sąskambių klostėmis), kartais – lyg atodūsis, kartais – lyg gailestis to, kas buvo-neišsipildė.
Tačiau nereta ir autoironijos, šiek tiek satyros ir, žinoma, filosofijos (apmąstymų, pasvarstymų)… Tarp jos eilučių ir rimuotų posmų sklando mūzos, skamba klasikų muzika, gamta skleidžiasi visais savo įmanomais pavidalais – iš šių šaltinių, o labiausiai gal iš visa apimančios meilės ji semiasi idėjų ir minčių. Ir rašo visada ranka ant balto lapo: sako, taip tarsi jaučia ryšį su tuo, kam skiria savo eiles.
…Sausio 21-ąją prasideda Vandenio laikas. O Vandeniai, sako, yra laisvos dvasios, negali būti „pririšti“ ir valdomi. Kad būtų laimingi, jiems reikia erdvės ir laisvės… Tad tai žvaigždės ir nulėmė Česlovai, kuri šią dieną mini asmeninę gražią šventę. Sveikiname ilgametę mūsų „Vyturio“ autorę ir siūlome skaitytojams dar kartą panardyti jos posmų skambesyje.
Česlova JAKŠTYTĖ
* * *
Privengiu aš jūros, nes jūros glėbys
bauginančiai juodas, skenduoliškai šaltas.
Ir senas Neptūnas, iš tolo stebįs,
vis niauriai suniurna: „Kas gyvas, tas kaltas“.
„Kas gyvas, tas kaltas“, – atliepia žvejai,
į žemę negrįžę, į laukiantį krantą – – –
Ar myli tu jūrą, ar jos tu bijai?
Nei protas suvokia, nei siela supranta.
Tik rangosi bangos aistringai, aklai.
Ir žveją vilioja daina Lorelei – – –
* * *
Pergolezio muzika skambėjo –
iškilmingai, švelniai, pratisai;
lyg ne žmonės, o dievai kalbėjo –
taip gražiai jų derinos balsai.
Tarsi vilnys sruvo grožio gamos –
glostė sielą, taurino mintis.
Balsas kilo, augo ligi dramos:
gal kažkam tai buvo dabartis?
Nežinojau, kas ten kam nutiko.
Aš jaučiaus širdim rami visai…
Tiek iš tos anos dienos ir liko –
Pergolezio muzikos garsai.
Vienos dienos kronika
Man tikrą tiesą ši diena pasakė,
jog aš esu tik žalvarinė sagė
ir dar pridūrė gesdama žara:
„Nė krislo aukso tavyje nėra.
Be reikalo ir dar štai ką galvojai:
kad nei šešėliai supa, nei pavojai,
kad eit ramiai per būtį sau gali, –
ją reikia perplaukt! O jinai gili…
Vis duobės, vingiai, sraunūs sūkuriai;
mes amžiais budim kaip kokie kariai,
sargyboje pavojams palikti –
neramūs, niūrūs ir dažnai pikti“.
Net ir gerieji šiandien bandė barti –
taip troškau užsimiršt! Gal pasigerti? –
Bet Dievas mato, to nepadariau.
Esu tik sagė… Gal taip ir geriau…
Žaismingai
Kvepia uogos vasaros skreite,
Dvelkia gailiai, liepžiedžiai, sakai.
Ir palaikęs žaltį gyvate
tu iš rojaus dar nepasprukai.
Valgei vyšnių, medų ragavai.
„Taip“ galvojai, o bylojai – „ne“…
Ir pūškavo plaukdamas lengvai
baltas garlaiviukas Nemune – – –
Šventintas krūmas
Čia paukštį giedantį girdėjau –
lyg Dievo balsą medy tam;
būties vyksme neįprastam
sustingau, net nesujudėjau.
O balsas liejosi lankstus
iš žiedlapių, iš tankumyno:
kaip švelniai jis mane ramino
ir skaidrino jausmus drumstus,
kurių savoj širdy turėjau
(kaip daugel brolių žemės šios).
Akimirkos neužmaršties
deja, ilgam nesuturėjau –
pajuto paukštis, jog klausau,
ir jo daina staiga nutrūko;
mintis užgimti neužtruko:
„Pakenksiu aš ir jam, ir sau…“
Ir aš iš lėto nuėjau;
Gal tris žingsnius teatsitraukus
(it smičium per stygas pabraukus)
giesmė iš naujo plaukė jau –
žavėjo dvasios verdene,
barstydama garsų vingrumą…
Jis laimino ne vien tą krūmą –
turbūt, tikriausiai, ir mane – – –
Sonetas
Kam siūlai man pasaulio šio gudrybę? –
Ten karštą širdį šaltas protas trypia,
ten tiek reikšmingų rolių!.. O dangau,
gi aš lig šiolei vien tavim sirgau.
Ir sapnas man buvai tu, ir tikrovė,
po negandų sužydusi gerovė
ir žemės, ir dangaus sujunginys…
Bet negi ši dvasia atsimainys,
kaip šiandien ėmė keistis pirmą kartą? –
Kur namą stato, ten ir girią kerta;
suręs tuos rūmus, ir kodėl gi ne?
Tik aš, beje, nebūsiu jų viešnia:
kiti ten vaikščios – orūs ir rimti.
Aš – liksiu vieniša, bet ta pati.