Prieš du šimtmečius Marijampolėje pagrindinė valiuta – lenkų auksinas. Orientacinės kainos: arklys 1821 m. kainavo 108 auksinus, darbinis jautis – 100, karvė – 72, telyčia – 35, kiaulė – 12. Avis visai įperkama – tik 8 auksinai, bičių kelmas – 10 auksinų. Degtinę pardavinėdavo gorčiais, pusgorčiais, kvortomis, kvaterkomis, puskvaterkiais. Gorčių, žinia, sudaro apie 3 litrai skysčio. Sakytiniai šaltiniai nurodo, kad gorčius geros, grynos ruginukės (ją kaip sykis varė vienuolyno bravoras) kainavo 2 auksinus (arba 30 kapeikų) – šią žinią dar dera patikrinti. 1821 metais kunigaikščiai Sapiegos pardavinėjo porą savo namų Marijampolėje – už vieną prašė 6000, už kitą su sodu prie upės – 9000 auksinų. Maždaug toks buvo viso miesto biudžetas (apie 9 tūkst.) – trečdalis buvo skiriama miesto administracijai išlaikyti (ją jau pristatėme ankstesniame „Suvalkiečio“ straipsnyje).
Išvydę 200 metų jaunesnę Marijampolę įsitikintume, kad ji driekėsi gražioje vietovėje – tai keliautojų jau buvo pastebėta ir pažymėta. Ji niekuo neprimintų dabartinio lygumų miesto. Mat Šešupės slėnio reljefas buvo kalvotas, ryškiai perkirstas žymiai platesnio ir sraunesnio Javonio upelio duburiu. Miestelį sudarė netgi ne Starapolės-Marijampolės dipolis, kaip pažymėta prūsų laikų žemėlapyje, o „tripolis“: trys atskiros panašaus dydžio dalys. Jose sroveno gerokai skirtingi gyvenimai, netgi kalbėta skirtingomis kalbomis.
Didžiulis, senas (buvęs jau XVII a.) gatvinio tipo Tarpučių kaimas vizualiai sudarė miesto dalį, tačiau oficialiai jam nepriklausė. Čia gyveno daržininkai ir ūkininkai lietuviai – miesto katalikų bendruomenės branduolys. Žymesnėms šeimoms priklausė Katiliai, išleidę į kunigus ne vieną atžalą. Tarpučių žmonės talkino antrajam miesteliui – marijonų jurisdikai. 1821 m. kaip sykis jie statė naują bažnyčią: tarpucianie (taip pasakyta lenkų kalba rašytoje marijonų kronikoje) kasė griovius pamatams, vežė plytas, akmenis, lupo kalkių akmenis (cementui) iš Šešupės. Marijonų parapijai 1818 m. priklausė 1844 vyrai, 1822 moterys, 1754 vaikai. Įskaitant Igliaukos parapiją, kuri priklausė Marijampolės vienuolynui, marijonai, prasidedant 2-ajam XIX a. dešimtmečiui, „ganė“ apie 3950 sielų…
Nepaisant statybų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia 1821 m. jau veikė. Priešais ją stovėjo senukų prieglauda – špitolė. Greta – vienaukštis kun. Viktoro Volungevičiaus 1799 m. užbaigtas mūryti vienuolynas. Be abejo, tai didžiausias mūrinis miesto pastatas iki pat XX amžiaus. Vienuolyno kompleksą, be gyvenamojo mūro su vidiniu kiemu (ir įvairiais patogumais: virtuve, didžiule valgykla, geru šildymu olandiškomis krosnelėmis, požemine kanalizacija), sudarė daugybė erdvių ūkinių medinių pastatų – vadinamasis palivarkas. 1827 metais jis jau buvo mūrinis. Prie upės nuo neatmenamų laikų stovėjo marijonų bravoras. Kadangi grafienės Pranciškos Butlerienės 1758 m. privilegija draudė jurisdikoje statyti smukles ir liepė išlaikyti špitolę, o 1759 m. karaliaus Augusto III privilegija leido užsiimti propinacija (tai išskirtinė teisė gaminti svaigalus – red.), marijonai surado kompromisinę išeitį – savo gryną ruginukę šinkavo špitolės pastate (jį padalinę į dvi dalis). Tiesa, saikingai, kasmet prisidurdami vos 3–4 šimtus auksinų įplaukų. 1818 m. vienuolyno pajamos buvo 2588 auksinai, išlaidos – 1079; grynasis pelnas – 1509 auksinai – didesnis, nei viso Marijampolės miesto surenkamas biudžetas. Kažkur netoli špitolės veikė parapinė mokykla. Vadovaujama mokytojo pono Jurevičiaus, ji mokė per 100 jaunikaičių.
Dabartinės „Maximos“ ir Poezijos parko teritorija tarp Šešupės ir Javonio upelio buvo vadinama „Bukta“ – čia tarp sodų gyveno 21 katalikų ir evangelikų šeima, tarp jų – ir Marijampolės pašto direktorius ponas Petras Mikuličius. Jau buvo pamiršti blogi laikai, kai jo tėvas Boguslavas, itin stambus žemvaldys, Kvietiškio ekonomas, varė miestiečius į baudžiavą: Petras buvo gerbiamas miestietis. Tai jis 1812 m. žiemą padėjo sprunkančiam Napoleonui teisingai susivokti vietovėje – tuo pagarsėjo. 1831 m. sukilimo pradžioje jis stojo į karą prieš maskolius: šiam tikslui ekipavo vieną raitelį su visa ginkluote. O 1821 metais ponas Petras ūkininkavo: iš marijonų neterminuotam laikui išsinuomojo ežerėlį – vadinamą sodžiauką (gal tai sugriauto vandens malūno telkinys Buktoje?), su teise veisti joje žuvis arba nusausinti. Kaip dabar žinome – apsisprendė nusausinti. Marijonų vienuolyno jurisdika Marijampolei žemės mokesčių nemokėjo. Buktos šeimos juos mokėjo marijonams (nuo 5 iki 15 auksinų), o mokykla, įsikūrusi marijonų mūriniame name, vienuoliams mokėjo 24 auksinus (t. y., dviejų kiaulių kainą) per metus.
…Trečiąjį, pagrindinį miestelį, vadintą Starapole, su marijonų jurisdika – Bukta – jungė tiltas, ant kurio 1822 metais įrengti keturi žibaliniai žibintai. O Starapolę, miestą dabartinėje Basanavičaus aikštėje ir prieigose, kur virė prekybinis ir amatų gyvenimas, kviečia aplankyti kitas šio ciklo straipsnis.
Dalius VILIŪNAS
Komentarai nepriimami.