Taip sako Marijampolės kultūros centro fotografė Reda Brazytė, rugpjūtį Ukrainoje, Kremenčiuko mieste (Poltavos sritis) pristačiusi savo darbų parodą „Atspindys“. Ją matėme Marijampolėje, ji buvo eksponuota ir kitur: išmoningai sukomponuotoje ekspozicijoje – kolegos fotografai, su kuriais ilgus metus bendrauta, iš kurių mokytasi – ir kurių dalies jau nebėra… Kai pasklido žinia apie būsimą kelionę į antrus metus kariaujančią šalį, reakcijų buvo visokių: vieni stebėjosi, kiti ją atkalbinėjo, klausė, ar nebijo, ar nėra kam sulaikyti nuo galbūt pavojingo žingsnio. Paspėliota, ir kaip pavyko „pramušti“ tokią ypatingą kelionę – kaip be to…
Kelionė
„Ji prasidėjo, kai vasario mėnesį atidariau šią parodą Seime. Sulaukiau klausimo ir kartu pasiūlymo, ar nenorėčiau jos nuvežti į Ukrainą – tai buvo netikėta, tačiau nesvarsčiau nė akimirkos! Nekilo nė mažiausios abejonės, nors buvo aišku, kad reikės daug ką nuveikti, suderinti darbus – iš tikrųjų pasiruošimas užtruko pusmetį… Visiškai nebuvo minties, kad atsisakysiu dėl karo, bet nieko nebūtų buvę, jei ne jaunystės draugai – jų dėka išvažiavau, radau ir daugiau rėmėjų, kurie padėjo sprendžiant daugybę su tokia kelione susijusių oficialių dalykų. Esu jiems be galo dėkinga. Ir pačią parodą teko naujai instaliuoti…
Vykome trise: su manimi Linas Mališka, nemažai metų Ukrainoje turintis verslą, ten gyvenantis, visą laiką buvęs gidu bei globėju, ir Egidijus Lukšys, marijampolietis, gyvenantis Danijoje, šį kartą su misija – perduoti labdarą ukrainiečiams. Kelionė iki maksimumo prikrauta Lino mašina buvo ilga, tačiau nė nepalyginsi su kelione atgal autobusu, kuri truko 30 valandų su ilgomis laukimo valandomis. O kelionėje po šalį, į kurią vos įvažiavus iš karto pajunti, kad tai – karo zona, nors fronto linija ir ne čia pat, jau kiti įspūdžiai… Patikros punktai, negalima filmuoti ar fotografuoti, ginkluoti sargybiniai net prie iškilmių salės durų – tai kasdienybė. Važiuojant iš Kijevo į Kremenčiuką nustebino labai platus kelias – tai lėktuvams karo atveju. Šoko ar baimės nepatyriau, bet realybėje viskas kitaip, nei stebint reportažus: arti, apčiuopiama, atrodė, kad jaučiasi toks lyg metalo (karo?) kvapas. O žmonės gyvena, dirba savo darbus, kaukiant sirenoms vieni reaguoja, kiti nepaiso. Gal susitaikė su likimu?“
Paroda
Kremenčiukas – per 220 tūkstančių gyventojų turintis miestas (beje, draugauja su Alytumi, tad Lietuvos vardas nėra nežinomas). Redos Brazytės paroda „Atspindys“ (Vidobražennia) atidaryta miesto menų galerijoje, o rugpjūčio 10-oji įvardinta kaip Lietuvos kultūros diena Kremenčiuke – renginiai vyko visą dieną. Iškilmingame posėdyje dalyvavo Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas, Lietuvos garbės konsulas Poltavos srityje Volodimiras Pilipenko, Kremenčiuko miesto meras Vitalijus Maleckis ir kiti atsakingi darbuotojai, kultūros žmonės. Kalbėta apie dviejų šalių bendravimo svarbą, dėkota už Lietuvos paramą – taip pat ir moralinę – Ukrainai. Redai Brazytei dėkota už įdomią parodą, praturtinusią miesto kultūrinį gyvenimą, jai įteiktas padėkos raštas. Abiem jos bendrakeleiviams dėkota už darbą, kurį jie daro Ukrainos labui.
Parodos autorė pristatė šios ekspozicijos koncepciją akcentuodama, kad tikslas buvo parodyti Marijampolę, jos žmones fiksavusius fotografus, kurie rašė ir teberašo istorijos metraštį. Reda įteikė Marijampolės savivaldybės ir savo dovanas, dėkodama už galimybę eksponuoti parodą. Skambėjo daug ukrainietiškos muzikos, Egidijus Lukšys, kurį ne vienas žino kaip ne tik dainuojantį, bet ir kuriantį žmogų, atliko dainų ir ukrainietiškai. Reda džiaugiasi pažintimi su Tarasu Borovoku – pulkininku, prodiuseriu, dainų autoriumi ir atlikėju, garsiosios dainos „Bairaktaras“ autoriumi. Jis ne tik dalyvavo renginiuose, kartu su lietuviais dainavo, bet ir supažindino juos su Ukrainos meno žmonių šiaip jau nematoma gyvenimo puse, aprodė savo studiją… Apskritai visi labai šiltai sutiko lietuvius, buvo akimirkų, kai buvo nelengva tramdyti ašaras – kad ir lankantis pas likimo nuskriaustus vaikus, kuriems Egidijus Lukšys dovanojo muzikos instrumentų.
Naikinama didybė
R. Brazytė sako, kad nors ir nemažai žinojo apie Ukrainą, yra mačiusi gražių miestų, ši kelionė privertė nustebti. „Šalis didžiulė ir galinga (džiaugiuosi, kad galėjome plačiau susipažinti), aikčioti verčia begaliniai milžiniškų saulėgrąžų, kitų kultūrų laukai, žemės labai derlingos. Nepaprastą įspūdį padarė Kyjivas: milijoninis miestas, gyvas, verdantis, žmonės bendrauja, linksminasi. Nepaprasto grožio pastatai – tikrai tokio įspūdžio nesitikėjau. Ir čia pat – smėlio maišais apkrauti kai kurių namų pastatai ar tik jų griaučiai, likę po išpuolių, žmonės važinėja kulkų suvarpytomis mašinomis… Ir bet kada gali pasigirsti pavojaus signalas.
Visai kitokį įspūdį nei televizijoje daro ir žuvusiems pagerbti skirta atminties siena, ir karo nuniokotos vietos. Buvome už Kyjivo netoli Bučos… Ten būdamas susimąstai, kad tai pamatyti turėtų tie, kas nuolat skundžiasi, kad mes blogai gyvename. Atsivertų akys, nes mes gyvename labai gerai. Grįžusi pajutau didžiulę ramybę – tarsi būčiau atsidūrusi rojaus kampelyje. Esame tikrai laimingi.“
…Įspūdžių, sako pašnekovė, tikrai begalė – daug kas dar tebėra gyva. Nes mažesniuose miestuose pasijautė lyg atsidūrusi tolimoje vaikystėje, kai su tėvais nuvažiuodavo kad ir į Karaliaučiaus sritį – sovietmečio palikimo (taip pat ir paminklų) dar nemažai. Bet jeigu tik atsirastų galimybė, Reda vėl važiuotų į Ukrainą.
Komentarai nepriimami.