Taip sakoma apie Kriugerio nacionalinį parką, esantį Pietų Afrikos Respublikos šiaurės rytuose, Mpumalangos ir Limpopo provincijose. Beveik 2 mln. hektarų užimanti teritorija – vienas populiariausių ir didžiausių Afrikos laukinių žvėrių rezervatų, kuriame kasmet apsilanko iki 2 mln. turistų. Patirti nuostabias akimirkas šioje neįprastoje mums, šiauriečiams, oazėje laimė teko ir marijampolietei Eglei, kuri sutiko apie egzotišką pažintį papasakoti „Suvalkiečio“ skaitytojams.
Iš pradžių buvo pramoginė kelionė traukiniu
Teigiama, kad kol Kriugeris įgijo nacionalinio parko statusą, praėjo nemažai laiko. Iš pradžių čia buvo menkai išvystyti du rezervatai – Sabi ir Šingvedzi. Situacija pamažu pradėjo keistis 1923 metais, kai į devynių dienų pramoginę kelionę traukiniu į Mozambiko sostinę Maputu važiuojantiems turistams buvo leista ne tik apsistoti parke, bet ir praleisti jame dieną.
Atvykusius turistus pasitikdavo reindžeris (parko prižiūrėtojas), kuris ne tik aprodydavo parką, bet ir kartu vakarodavo prie laužo, pasakodavo juokingus nutikimus. Naktį turistai praleisdavo traukinyje, nes tinkamos nakvynei infrastruktūros dar nebuvo. 1926 m. parkui suteiktas penktojo Pietų Afrikos Respublikos prezidento Paulo Kriugerio vardas. Pradėti tiesti keliai, įdarbinti turistus lydintys gidai, rašomi reklaminiai straipsniai kuo labiau lankytojams sudominti ir… apmokestintos turistų nuotraukos. Žmonių srautams ir pelnui didėjant, pradėtos statyti stovyklavietės su nameliais.
Šiandien parke yra net 12 pagrindinių stovyklaviečių. Tai didžiulis turizmo traukos objektas, kuriame lankosi ne tik vietiniai, bet ir viso pasaulio žmonės. Ne vienam tai – svajonės išsipildymas. Susidurti akis į akį su didingais mūsų planetos gyvūnais, įkvėpti laisvės, susilieti su laukine gamta, fotoaparafuoti kvapą gniaužiančius vaizdus ir, be abejo, sugrįžti vėl ir vėl.
Daugumos svajonė – pamatyti didįjį penketą
Kriugerio nacionaliniame parke gyvena 147 rūšys žinduolių, 114 roplių, 51 gyvačių, 49 žuvų ir net 508 rūšys paukščių. Ne paslaptis, kad dažno lankytojo tikslas – pamatyti didįjį penketą – dramblį, raganosį, liūtą, buivolą ir leopardą. Kai kada sąrašas pailgėja ir iki aštuonių – turistai „medžioja“ gepardą, hieninį šunį ir hieną. Kad pamatytų šiuos ir dar daugiau gyvūnų, lankytojai samdo privačius gidus, prisijungia prie grupės su privačiu ar parke dirbančiu gidu. Pasirinkimas priklauso nuo grupės dydžio, komforto lygio ir nuo piniginės storio. Privatūs gidai, žinoma, atsieis brangiau, bet galėsite mėgautis privatumu, pusryčių pikniku ar egzotiška vakariene prie laužo.
Populiariausios išvykos – saulėtekio ir saulėlydžio safariai. Sakoma, kad būtent saulei kylant ir leidžiantis yra didžiausia tikimybė savo kelyje sutikti tikruosius parko šeimininkus – laukinius Afrikos žvėris. Nors daugelis pasitiki vietinio gido žiniomis, tačiau ir jie negarantuoja, kad pavyks pamatyti žvėris. Labiau patyrę safario mėgėjai pataria – mėgaukitės procesu ir nieko nesitikėkite, esate ne zoologijos sode, o laukinės gamtos apsuptyje, kurioje ir slypi visa magija!
Vaizdai, atimantys žadą
Planuojant kelionę į Kriugerį patariama atsižvelgti į metų laiką. Nuo spalio iki kovo čia daug lyja ir būna labai karšta, parkas virsta vešliu žydinčiu rojumi, tačiau pamatyti gyvūnus sunkiau. Nuo balandžio iki rugsėjo – atvirkščiai, nors dienos būna karštos (temperatūra gali pakilti iki 40 laipsnių), naktimis atvėsta, o žvėrių pamatyti galima daug daugiau. Apie tai informuoja stovyklavietėse įrengti žemėlapiai, kuriose žmonės žymi tą dieną pastebėtus žvėris.
Į šią netikėtų atradimų kelionę galima leistis ir savarankiškai savo automobiliu. Tiesa, nors apsistoti galima ir ne parko teritorijoje, visgi patariama nakvoti vienoje iš stovyklaviečių. Nors jos nėra prašmatnios, bet čia yra viskas, ko gali prireikti – jaukūs nameliai su patalyne, „braai“ (kepimo) erdve, šaldytuvu (būtinai su spyna, nes į juos įsigudrina įsilaužti beždžionės), maisto produktų ir suvenyrų parduotuvėle, kurioje galima nusipirkti ir malkų ugniai, kai kur yra baseinai ir netgi restoranas.
Organizuojantis kelionę savarankiškai, svarbu laikytis šiek tiek disciplinos. Pirmiausia – anksti keltis ir gėrėtis įstabiausiais reginiais. Ankstų rytą lėtai riedant nuošaliu keliuku atrodo ranka pasieksi priekyje bėgančias žirafas, pamatysi medyje tingiai snūduriuojantį storulį pitoną, iš žolynų styrančius liūto karaliaus karčius ar leopardą, medyje dorojantį impalą (tam tikros rūšies antilopę).
Tiems, kurie parke lankosi ne pirmą kartą, nuostabos jau nekelia šimtai antilopių. Tačiau užfiksuoti scenas, kuomet žvėris vejasi, pagauna, ėda nukautą grobį, galbūt kaunasi dėl jo, o gal poruojasi, gimdo, maitina mažylius – ypatingas ir retas atvejis, atimantis žadą net senbuviams.
Pavojingiausiu parko gyventoju laikomas visai ne liūtas ar gepardas, o begemotas! Nors begemoto oda labai jautri ir daugiausia laiko saugodamasis nuo karščio jis praleidžia vandenyje, tai – labai greitas, savo teritoriją saugantis gyvūnas, galintis išsižioti 150 laipsnių kampu. Begemotą mums teko sutikti jau sutemus, vos įvažiavus į parko teritoriją. Laimė, elgiantis pagarbiai, jis išliko ramus ir draugiškas mums, atvykėliams.
Opiausias klausimas – nelegali medžioklė
Keliaujant savarankiškai labai svarbu laikytis parko taisyklių: neviršyti 40–50 km/h greičio, nešerti, neerzinti gyvūnų, nelipti iš automobilio, nesivežti naminių gyvūnų, nešiukšlinti…
Visgi opiausias, gyvybiškai svarbus parko išsaugojimui klausimas – nelegali medžioklė, į kurią dažniausiai traukia brakonieriai iš šalia esančio Mozambiko, „išalkę“ dramblių ilčių ir raganosių ragų, kuriuos neretai parduoda Azijos rinkai. Parkas nelegaliai medžioklei pasirinktas neatsitiktinai – Pietų Afrikoje gyvena 22 tūkst. baltųjų ir juodųjų raganosių, net 12 tūkst. jų – būtent Kriugeryje. Privačiuose rezervatuose, kurių keli yra ir pačiame nacionaliniame parke, medžioti galima legaliai. Pasak ekspertų, to priežastis – per didelė tam tikrų gyvūnų rūšių populiacija.
Visgi dauguma parko lankytojų į Kriugerį atvyksta dėl medžioklės „fotoaparatu“. Į tolimą šalį patekti nėra visai paprasta – daugeliui europiečių reikalinga viza, laukia ilgas ir nepigus skrydis, pervežimai…Tačiau įveikus visas kliūtis – turistų laukia išskirtinė gamta, laukinė gyvūnija, kurią norisi mylėti ir saugoti.
Komentarai nepriimami.