Kai per šiųmetes Užgavėnes po ilgo Marijampolės kultūros centro kantri kapelos „Jovarai“ koncerto, kurio metu vieni smagiai ratais sukosi, kiti maloniai klausėsi, kolektyvo vadovas paskelbė žinią – nustebo visi. Albinas Venclovas, gražiai padėkojęs klausytojams, pristatė koncerte dalyvavusius muzikantus ir… atsisveikino: „Tai buvo paskutinis „Jovarų“ koncertas“. Tąsyk būta nemažo šurmulio, o ir vėliau žmonės vis klausinėja: ar kas atsitiko, kas kaltas, kad daugelio mėgiamas kolektyvas nebekoncertuos?
„Daug atiduota, laikas stabtelėti“
„Jokio išskirtinio įvykio ar kriminalo – tai buvo mano sprendimas. Išeiti, užbaigti. Apie tai galvojau jau anksčiau, bet vis – tai viena, tai kita: nepadaryta, nebaigta, kažkam pažadėta, būtinai reikia… O dar ir dukros ėmė mus su žmona (Laima Venclovienė taip pat muzikė, kolektyvų vadovė – N. L.) spausti, kad pagaliau apsispręstume, mažintume darbų… Pakalbėjome su vyrais, per Užgavėnes ir užbaigėme.“ Pašnekovas patikino, kad su sveikata (nes pasigirdo spėlionių) jam viskas gerai: visada ja rūpinasi, seniai ir nuosekliai sportuoja, bėgioja, energijos užtenka. Tiesa, pripažino, kad per daugelį metų buvę
momentų, kai pajuto, jog būtinai reikia atokvėpio, nes galimybių riba jau čia pat… O ir kaip nebus: juk ne vieną ar du kartus pasitaikė, kai per dieną tenka koncertuoti ir po trejetą kartų – skirtingose scenose, ne vien su kapela, bet apie tai vėliau.
Per septyniolika „Jovarų“ veiklos metų – per 330 koncertų, kone po dvidešimt kasmet. Teoriškai lyg ir nieko ypatinga, bet taip gali atrodyti tik tiems, kas tuose dirvonuose nėra buvęs. Nei sėjos, nei kitų darbų (repeticijų, repertuaro paieškų, aranžuočių, įrašų – ir visokių derinimų) klausytojas nemato: koncerte jau „užaugintas derlius“. Čia ne vien apie šį kolektyvą. „Tokį darbą dirba fanatikai. Kas žino, kiek ir už kiek dirba kultūrininkai, tiesiai sako, kad išprotėję…“
Albinas Venclovas sako, kad apmaudu ir liūdna, kai į atlikėjus dar vis žiūrima lyg į kokį aptarnaujantį personalą: atvyko – išvyko… Nors koncertuojant atiduodi daug jėgų, o ir vykstama dažniausiai ne kitaip, o į savo mašinas susikrovus instrumentus, aparatūrą. Ant pirštų galėtų suskaičiuoti kitokius atvejus… „Būdavo amžinas rūpestis: eini ir galvoji, derini, kaip čia padarius, kad viskas susidėliotų – vyrai taigi darbus turi, namuose visiems reikalų pilna. Mums su žmona kur išvažiuoti ilgesniam laikui nei porai dienų irgi būdavo problema. Manau, kad „Jovarai“ padarė, pasiekė tai, ką galėjo. Geriau gal ir nebeišeitų, o blogiau nesinori.“
Dar apie „Jovarus“
Didžiausias jų išskirtinumas – žanras. Nuo pat pradžios kapela, pasirinkusi pas mus retą kantri stilių, domino ir traukė kitoniškumu. Gerai žinojome „Jonį“, kai kas gal dar prisiminė Vytautą Babravičių ir grupę „Deficitai“ – jie laikomi šios muzikos pradininkais Lietuvoje. „Man nepatiko tradicinė kapela – tai ir pabandėme kitaip. Pradžia buvo Netičkampyje – ten buvo puikus kultūros namų pastatas, grodavome šokiams. Pasikalbinau savo brolį, Rimvydą Gucaitį, Regimantą Baltrukonį – taip ir pradėjome. Iš Netičkampio nukeliavome į Nartą, ten praėjo dešimtmetis, o nuo 2018 metų priklausėme Marijampolės kultūros centrui. Muzikantai keitėsi, kai kas atėjo iš kitų kolektyvų – juk kiekvienas jų yra gyvas organizmas, o mėgėjų menas apskritai sunkiai prognozuojamas. Mūsų veikla irgi buvo mėgėjiška, atėjo ir pasiliko tie, kas iš karto galėjo groti. Kantri stilius – liaudiška muzika. Aš pats dainų nekūriau, jas aranžuodavome.
Iš pradžių koncertavome kaimų šventėse, Marijampolėje ir kitur aplinkui, o nuo 2012-ųjų pradėjome dalyvauti festivaliuose: „Ant rubežiaus“ (ne kartą), „Pamario kantri“, „Pamintuvio armonika“, „Visagino kantri“, kituose, išvažiavome į Lenkiją, išmaišėme visą Lietuvą. Susibičiuliavome su panašiomis kapelomis – jų nedaug ir buvo, dabar, gaila, dar mažėja… Dalyvavome televizijos laidose, sekėsi gerai, nereikėjo reklamos, mus susirasdavo patys. Už tai esu dėkingas visiems, kurie kada nors grojo „Jovaruose“. Kartu tikrai daug gero patyrėme.“
Ir vis dėlto…
…„širdyje esu chorvedys – kapela man buvo mielas hobis, – sako Albinas Venclovas. – Diriguoti chorui yra toks malonumas… Chorvedybą ir studijavau, tobulinausi su žinomais dirigentais, pats ilgai esu vadovavęs Vilkaviškio chorui (dabar ten tik padedu žmonai), fantastiškas laikas, praleistas su Česlovo Sasnausko choru… Su chorais dirbti sudėtinga, žmonės turi turėti noro, entuziazmo, tokio, koks būdavo anksčiau, nebėra. Tačiau kai pasieki norimą rezultatą – atperka viską. Chorai šiemet ruošiasi dainų šventei, programa tikrai sudėtinga ir plati, todėl tik galiu pasikartoti: dirba ir rezultatą pasiekia tikrieji fanatikai (nebijokime šio žodžio kalbėdami apie kultūrą).“ Pašnekovas pasidžiaugė, kad jau kuris laikas atgimsta vokaliniai ansambliai (pats per eilę metų yra ne vienam vadovavęs), tik apgailestauja, kad trūksta gerai paruoštų vadovų.
Dar Albinas Venclovas džiaugiasi, kad mielų akimirkų patiria kaip pedagogas, dirbdamas Kalvarijos meno mokykloje. „Kai pamažu, pamažu ima atsiverti balsas – turi labai ramiai, ilgai iki to eiti…“ Jam pačiam visa, kas susiję su muzika, buvo lengva ir savaime suprantama. Genai, gal iš tėvų, kurie buvo giesmininkai, tradicijų puoselėtojai (ar iš dar tolesnės giminės), o ir kasdienė aplinka kitokio kelio nerodė. Dešimt brolių – ir visi muzikalūs, namuose pilna visokių instrumentų, tad šeimos jaunėliui tereikėjo norėti ir prisidėti prie kitų. Gražiškių krašte, o ir aplinkui visi žinojo šią muzikalią šeimyną.
Jei kam kilo mintis, kaip čia taip – gal dirbo Albinas Venclovas „penkiuose darbuose“, kad tiek visko suminėjo? Tai tiesa: daug panašius darbus dirbančių laksto iš vietos į vietą. Dėl įvairių paskatų: menki atlyginimai, kvalifikuotų kolektyvų vadovų stoka, noras padėti kolegai ar tiesiog norinčių dainuoti prašymas padėti. Ne už viską nukrinta pinigėlis – bet sieloje tikrai šviesiau. Juk kaip atsakysi kitam kolektyvui, prašančiam akompanuoti svarbiame koncerte ar išvykoje? Ne kartą kapela festivaliuose, išvykose dalyvavo su mūsų šokėjų kolektyvais. Jei dėl prigimties ir savęs disciplinavimo nebūtų toks energingas, tokio krūvio, koks kartais tekdavo, sako, tikrai nebūtų pakėlęs…
Ar nebus tuštumos, staiga atsiradus daugybei neužimto laiko? Pašnekovas sako, kad tikrai ne: liko pedagoginis darbas, įvairios, nebūtinai muzikinės veiklos, daugybė neperskaitytų knygų, o jei kas paprašys padėti, tikrai neatsakys. Be to – koks smagumas planuoti būsimus renginius (koncertą ar spektaklį) jau kaip klausytojui: „Žinome, kad kažkas bus Vilniuje ar kitur – nutariame ir važiuojame. Jokio streso. Daug visko taip ir liko nepamatyta ar neišgirsta“. Ir dar: Albinas Venclovas ne tik stebėtinai kruopščiai registravo visa, kas susiję su jo vadovaujamų kolektyvų veikla, bet ir kas savaitgalį dienoraštyje aprašo tai, kas įvyko – taip pat ir šeimos gyvenime, aplinkoje. Gal kada sumanys parašyti knygą? Ne dabar, bet, kaip sakoma, „niekada nesakyk niekada“…
Komentarai nepriimami.