Liepos 1-osios naktį sukaks 32-eji metai nuo Lietuvą sukrėtusios itin skaudžios eismo nelaimės – prie pat Marijampolės žuvo aštuoni kariai. To meto spaudoje buvo rašyta, kad dėl jų žūties kaltas girtas marijampolietis, vairavęs „žiguliuką“. Kliūtimi jam tapo Marijampolėje kalinius tuomet saugojusio Vidaus tarnybos 1-ojo pulko vieno būrio kariai. Tą naktį 55 žmonių grupė dalyvavo, kaip buvo skelbiama, planuotose specialiosios taktikos pratybose. Prie Marijampolės, pirmajame Marijampolės–Vilkaviškio kelio kilometre, į kelkraščiu bėgusius pratybų dalyvius netikėtai rėžėsi atskriejęs VAZ. Žuvo septyni 19–20 metų eiliniai būtinosios tarnybos kariai, tarnauti pašaukti iš Lietuvos rajonų, ir būrio vadas marijampolietis Eugenijus Žideckis. Dar 28 vyrai tuokart buvo sužaloti.
Kas paskatino prisiminti šią tragediją?
Gavome marijampoliečio Vytauto Gaulios laišką apie tai, kad nesaugomas žuvusių pirmųjų Lietuvos karių atminimas. V. Gaulia mano, kad menku paminkliuku (žr. nuotrauką) neparodomas deramas dėmesys Lietuvos kariams. Jo nuomone, tai yra demotyvuojantis ženklas būsimiems ar esamiems kariams.
Marijampolietis prisimena, kad po minėtos tragedijos buvo suprojektuotas kur kas didesnis, iš akmenų gamintinas paminklas, kuris tikriausiai jau dingo archyvuose taip ir netapęs kūnu.
Pateikiame Vytauto Gaulios laiško ištrauką (visas laiškas yra labai ilgas).
„Neatlikę tautinės pareigos, mes greitai išnyksime
Važiuodamas Vilkaviškio gatve (Marijampolėje) netoli posūkio į naująsias kapines sustojau prie moters, kuri buvo sukniubusi prie paminklėlio. Ji verkė: „Ne vienerius metus rengiausi čion atvažiuoti, vienai mirštančiai giminaitei pažadėjau tai padaryti, nes šioje vietoje žuvo jos jauniausias sūnelis. Uždegiau žvakeles, padėjau gėleles, išpyliau iš motinos darželio atvežtas žemeles… Kapelis neprižiūrimas, nelankomas, atrodo taip, kaip žuvusių sūnelių kareivėlių svetimoje šalyje“. Verkiančiai moteriai pažadėjau, kad, kol būsiu gyvas, du kartus metuose (žūties paminėjimo dieną ir per Vėlines) uždegsiu žvakeles, nurausiu žoles, sustojęs pastovėsiu.
Po tragedijos mes, Marijampoliečių bendrijos aktyvistai, kreipėmės į kalėjimo ir į valdžios institucijas, prašydami sutvarkyti žuvimo vietą, pastatyti atminimo ženklą, nes žuvo ir buvo sužaloti pirmieji Lietuvos kariai. Visi kažkodėl vieningai atsakė, kad nėra pinigų, ne mūsų reikalas, praleistas laikas, žuvo nuo savų, yra svarbesnių reikalų ir pan.
Praėjo jau 32 metai, mes prisimename įvairiausius veikėjus ir net ne lietuvius. Statome, minime, o čia stovi varganų varganas akmenėlis ir niekas jo neprižiūri, nors pravažiuoja tūkstančiai automobilių, laidotuvių procesijų, netoli milžiniškos tvoros ir kapinės, į kurias sukišta milijonai.
Tos vietos sutvarkymo idėjos projektą buvo nemokamai parengęs vilnietis architektas, kilęs iš Sūduvos, jis įteiktas Savivaldybės administracijai, bet projektas dingo archyvuose, o tragedija pamiršta.
Visą gyvenimą gerbiu kiekvieną žmogų, ypač biudžetininką, su viltimi žiūriu į jį ir tikiu, kad jeigu jis iki šiol į mūsų valstybės laisvės, nepriklausomybės erdvę dar neįmontavo, neįdėjo prasmingo darbo, tai tikiu, kad dar tai padarys, nes jį įpareigoja gimtas miestas, tapatybė, jo tarnystė.
Sūduva nuo giliausios senovės buvo Lietuvos šviesa, švyturys, kultūrinis židinys, dvasinė šventovė. O tas apleistas pakelės kapelis rodo, kad mes per 32 metus Atgimusioje Lietuvoje apsamanojome, pavargome nuo ilgų turistinių kelionių, malonumų, gyvūnėlių priežiūros ir daugybės kitų neesminių reikalėlių. Tautinio atgimimo laikais kalbėjome, kad turėtume per trumpą laiką sukurti, išvystyti sąmoningą, organizuotą, labai atsakingą, veiksmingą, darbščią, drąsią, dorą, drausmingą, valstybiškai mąstančią pilietinę visuomenę, sugebančią tautiškai mąstyti, ginti, turtinti, dauginti Lietuvą šiuolaikiniu lygiu, tempu ir priemonėmis. Sūduviui tautinė kultūra, atsakomybė, tradicijos turėtų tapti gyvenimo būdu ir gyvenimo kokybe, nes visuomenės kultūringumas, išsilavinimas yra pagrindinis svertas, lemiantis valstybės ekonominį išsivystymą, kuris yra valstybės egzistavimo, nepriklausomybės ir savarankiškumo pagrindas.
Taigi, broliai lietuviai, skubiausiai atlikime savo tautinę pareigą“.
Atminimo vieta negali užželti žole
„Suvalkiečio“ redakcija kreipėsi į įvairias institucijas, norėdama išgirsti minėtos situacijos vertinimą ir galbūt patarimą, kaip išgelbėti šią žuvusių Lietuvos karių vietą nuo užmaršties ir priminti, kas įvyko tais 1992-aisiais. Užbėgdama už akių galiu pasakyti, kad pažadas, jog ta vieta bus deramai sutvarkyta (ir ateityje tvarkoma), gautas.
Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis teigė, kad yra pastatytas paminklas žuvusiems autoavarijoje kariams atminti ir kokio nors didesnio memorialo šiuo metu nesiruošiama daryti. Juolab, kad ta vieta nėra pripažinta kaip saugotina. „Savivaldybė turi daug paminklų ir vietų, kurios turi paveldosauginį statusą, tad jas teisės aktų numatyta tvarka prižiūrime, atnaujiname, perstatome ir t. t., – sakė vicemeras – Ponas V. Gaulia kreipėsi ir į savivaldybę. Stengiamės į jo pastabas atsižvelgti, ten, kur reikia, apipjauname, patvarkome, kad neliktų pamiršta. Neleisime tam paminklui sunykti, bet kažko didesnio tikrai nesame numatę artimiausiu metu“.
Lietuvos kariuomenės atstovai, atsakydami „Suvalkiečiui“, pacitavo tai, ką numato Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas: „Karo tarnybos metu dėl susijusių su tarnyba priežasčių žuvusiam arba tikrosios karo tarnybos metu dėl ligos mirusiam kariui, jeigu jo šeima (artimieji) sutinka, Krašto apsaugos ministerijos lėšomis pastatomas krašto apsaugos ministro patvirtinto pavyzdžio antkapinis paminklas. Jeigu kario artimieji palaidoja žuvusį ar mirusį karį šeimos kape ir stato kitokį nei kario paminklą, Krašto apsaugos ministerija apmoka paminklo išlaidų dalį, neviršijančią kario antkapinio paminklo vertės“.
Kariškiai taip pat paminėjo, kad kiekvienas toks atvejis yra tiriamas atskirai, o kario mirties priežastinį ryšį su tarnyba nustato tarnybinio tyrimo komisija, sudaryta Krašto apsaugos ministro įsakymu. „Reikėtų paminėti ir tai, jog Lietuvos kariuomenė atsimena tarpukario bei Nepriklausomybės kovose dalyvavusius karius ir kiekvienais metais vykdo atminimo žuvusiems renginius bei pagarbos apsilankymus prie žuvusių karių kapų“, – sakoma atsiųstame atsakyme.
Redakcija turi patikrintą informaciją, kad ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono atstovai Vėlinių, Liepos 6-osios dieną ant paminklo užrišdavo trispalvę juostelę ir uždegdavo žvakę.
Minimu metu (1992-aisiais) įvykyje nukentėjo ne Krašto apsaugos ministerijos, bet Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) Vidaus tarnybos 1-ojo pulko kariai, taigi kreipėmės ir į šią ministeriją.
VRM Strateginės komunikacijos skyriaus patarėja Renata Remeikaitė-Gaidamavičė „Suvalkiečiui“ sakė, kad palaikanti idėją, jog minima vieta turi būti tvarkoma kokybiškai – kad iš karto visiems būtų aiškiai „signalizuojama“ apie pagarbą žuvusiems. P. Renata mananti, kad šios vietos deramas sutvarkymas gali būti tarpinstitucinio bendradarbiavimo objektas. „Tikrai galima sustiprinti norą sutvarkyti šią vietą“, – sakė pašnekovė ir žadėjo pasidomėti tokiomis galimybėmis.
Pakalbintas Lietuvos šaulių sąjungos Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės vadas Egidijus Papečkys pripažino, kad kaip pilietis ir kaip marijampolietis jis pritaria būtinybei šį atminimą išsaugoti. „Jeigu Savivaldybė nematys galimybės ar būtinybės, tai siūlyčiau iškelti klausimą, ar to nenorėtų padaryti patys miestiečiai, – teigė E. Papečkys – Manau, kad tai gana nesunkiai įgyvendinamas projektas ir bus norinčių prisidėti prie žuvusių karių atminimo išsaugojimo“.
Žūties vieta bus sutvarkyta
Daugiausia vilties suteikė Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimas. Šios įstaigos vyresnysis specialistas užimtumui Zenonas Kunca pats prisimena tą 1992-ųjų liepos 1-osios įvykį. Patvirtino, kad paminklą tragedijos vietoje pastatė būtent Vidaus tarnybos 1-asis pulkas, o ne žuvusių karių mamos, kaip savo laiške rašė V. Gaulia. Minėtas pulkas buvo įsipareigojęs šią vietą tvarkyti ir nepamiršti įvykusios tragedijos. Tačiau 2002-aisiais šį pulką iš Marijampolės iškėlė, o paminklas pamažu buvo užmirštas.
– Nuvažiuodavome, žvakutes uždegdavome per Vėlines. Tačiau ši tradicija metams bėgant užgeso. Vieni, atmenantys šį įvykį, išėjo į pensiją, atėjo kiti ir nebeliko tų, kurie tvarko. Nauji žmonės jau nebežino apie tai, kas prieš 32-ejus metus įvyko. Bet negalima to užmiršti, pasižadu, kad iki liepos 1 d. ši vieta bus sutvarkyta, – sakė Z. Kunca.
Paklaustas, ar bus skirta lėšų šiam darbui, ar jis nebus vienkartinis, p. Zenonas į tai atsakė retoriniu klausimu:
– O kiek čia tų lėšų reikia? Skardinės dažų tvorelei perdažyti, poros maišų smėlio plytelėms iš naujo sudėti, dar paminklą nuvalyti, kokią gėlę pasodinti, žvakučių uždegti. Tikrai bus norinčių padirbėti, – įsitikinęs pašnekovas.
Jis tikisi, kad šį įvykį prisimins tie, kurie jau buvo primiršę. Ir galbūt tai bus naujiena mūsų jaunimui, kuris 1992-aisiais dar gimęs nebuvo.
Kaip sakė V. Gaulia, tebūna ši vieta motyvacinė priemonė tiems, kurie dabar tarnauja Lietuvai ar ateityje žada užsivilkti kario uniformą – kad žinotų, jog žuvusiųjų tarnybos metu atminimas saugomas ir jokia žolė šio atminimo neturi užželti.
Ir, kaip sakė Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės vadas Egidijus Papečkys, pati miesto bendruomenė, ko gero, mielai prisidėtų tvarkant, prižiūrint šią atmintiną vietą.
Komentarai nepriimami.