Galite klausyti ir straipsnio garso įrašą
Buvusi marijampolietė Erika Urbutė jau nuo 2010 metų gyvena ir dirba Norvegijoje, bet ji dažna viešnia ir gimtinėje. Atsidūrusi šioje Skandinavijos šalyje su muzika gyvenimą susiejusi Erika sako, kad Norvegijoje jaučiasi puikiai, turi mėgstamą darbą, bet gali būti ir taip, kad ateityje dar grįš gyventi į Lietuvą.
E. Urbutė neseniai viešėjo Marijampolėje su norvegų kolektyvu „Unity“. Joninių koncertui Pašešupio parke puikią programą parengusi moteris nuolat pilna idėjų ir naujų sumanymų.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Muzika šalia buvo nuo vaikystės
Paklausta, kaip jos gyvenime atsirado muzika ir kas paskatino ją rinktis, energinga ir nuolat besišypsanti Erika sako, kad muzika buvo šalia nuo pat vaikystės.
– Mano tėčio šeima yra labai didelė, joje vienuolika vaikų, o mūsų močiutė visus nuolat suburdavo. Ji buvo muzikali, šoko tautinius šokius. Nuo vaikystės yra išlikę puikūs prisiminimai, kai visi susiburdavome jos dideliuose namuose, kur skambėdavo daug muzikos.
Ir mano mama gerai dainuoja, o tėtis – ypač gerai. Dainuoja ir mano brolis, bet jis pasuko į mediciną. Namuose mes visi dažnai dainuodavome, muzika visada būdavo šalia, švęsdavome su dainomis gimtadienius, krikštynas. Tėtis dainuodavo pirmuoju balsu, mama pritardavo.
Aš, žaisdama su vaikais kitame kambaryje, išgirdusi, kad jie dainuoja, draugams sakydavau „palaukite, tuoj grįšiu“ ir nubėgdavau. Buvau dar maža, tai pasistatydavau šalia suaugusiųjų taburetę ir kartu dainuodavau trečiu balsu, – prisiminė Erika.
Anot E. Urbutės, mokykloje ji nebuvo labai pažangi mokinė. Tėvai keisdavo gyvenamąsias vietas, tad ir ji pakeitė kelias mokymo įstaigas. Prie dabartinės „Šaltinio“ progimnazijos buvo pradinė mokykla, ten jos muzikinė karjera ir prasidėjo. Moteris puikiai pamena savo pirmąją muzikos mokytoją Rasą Putauskienę, kuri dainavo „Suvalkijos“ chore, grojo pianinu ir atrado Erikos muzikinius gebėjimus. Prasidėjo E. Urbutės solinė karjera, ją kvietė dainuoti įvairiuose renginiuose, o ši mokytoja labai palaikydavo. Eriką ypač sujaudino, kad dabar Panevėžyje gyvenanti R. Putauskienė specialiai atvyko į „Unity“ pasirodymą Marijampolėje per Jonines, tad abi pabendravo, net ir ašarą nubraukė.
Geri prisiminimai liko iš mokymosi tuometėje 5-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Jono Totoraičio progimnazija), kai irgi daug laiko skirdavo muzikai.
Muzikos mokyklos nebaigė
Erika mokėsi Marijampolės muzikos mokykloje, bet jos nebaigė. Pasak moters, ji buvo energingas, bet kartu ir jautrus vaikas, tad kai kartą per pamoką pianino mokytoja už tai, kad nepavyko kažko sugroti, uždrožė jai per rankas, mergaitė mokykloje daugiau nepasirodė.
– Nėjau ten daugiau, bet ir labai bijojau pasakyti tėvams – iš pradžių jiems sakiau, kad einu, bet nėjau. Iš mokyklos jiems paskambino, buvo rimtas pokalbis su griežtai mane auklėjusiais mama ir tėčiu, turėjau paaiškinti, kodėl nenoriu eiti ten, kur mane skriaudžia.
Kai stojau į tuometę pedagoginę mokyklą Marijampolėje ir atlikau kūrinį pianinu bei padainavau, manęs dėstytojos klausė, ar esu baigusi Muzikos mokyklą, ir labai stebėjosi, kad nesu, groju iš klausos. Tuomet žinoma choro „Suvalkija“ vadovė Virginija Junevičienė man pasakė: „Aš tave išmokysiu, Erika“. Ir ji to ėmėsi, buvo mano antras vedlys po pirmosios muzikos mokytojos. Iki šiol su vadove palaikome ryšius, buvau vienais metais su choru iš Norvegijos atvykusi į jos rengiamą chorinės muzikos festivalį „Džiūgaukim, Aleliuja…“ – prisiminė E. Urbutė.
„Mėlynasis choras“ liko prisiminimuose
Labai šviesūs prisiminimai liko ir iš to laiko, kai Marijampolėje buvo susibūręs „Mėlynasis choras“, dalyvavęs televizijos projekte „Chorų karai“. Nuo to laiko praėjo jau 13 metų, bet Erika prisimena kiekvieną pasirodymą, tą puikų bendrystės jausmą, kuris lydėjo choristus, dabar jau išsibarsčiusius po pasaulį ir garsinančius Marijampolę. Prisimena ir tai, kad pavyko laimėti antrąją vietą, o piniginį prizą paskyrė tuomet įrenginėjamam Vaikų ligų skyriui Marijampolės ligoninėje.
– Tai buvo labai įdomi ir gera patirtis. Iš to laiko yra išlikę daug nuotraukų, aš puikiai prisimenu visą tada įdėtą darbą, tas bemieges naktis, ilgas repeticijas, kurios tęsdavosi iki vėlumos. Tuo metu baiginėjau studijas, man buvo sudėtingas laikas, o dalyvavimas šiame projekte suteikdavo daug gerų emocijų, – pasakojo Erika.
Kai pradėjo mokytis muzikos pedagogikos, buvo ir abejonių, ar pasirinko teisingai, tad, pasak pašnekovės, buvo ir dveji metai blaškymosi, kai ji du kartus ėmė akademines atostogas. Tuo laikotarpiu mergina išvyko dirbti į Angliją, po to į Airiją. Tai buvo visai su muzika nesusijęs darbas. Anglijoje, Londone, sako greitai supratusi, jog neprigis tokiame dideliame mieste. Tuo metu dar gavo pasiūlymą dirbti Visagine, tad čia kurį laiką darbavosi Visagino savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto skyriuje.
Atvyko į Norvegiją ir joje pasiliko
2010 metais Erika atsidūrė Norvegijoje, kur gyveno keletas pažįstamų ir kvietė atvykti. Išvažiavo su tuomečiu savo vaikinu, bet draugystė nutrūko, jų keliai išsiskyrė. Erika liko gyventi nedideliame miestelyje, kur buvo jau įsikūrusi. Kartą ją moteris, kuri nuomojo butą ir dainavo vietos chore, pakvietė į to choro repeticiją.
– Manęs paklausė, kokius mokslus esu baigusi, o sužinoję pakvietė. Atėjusi ten radau gal tris dešimtis 40–70 metų žmonių, kurie kartą per savaitę po darbo rinkosi trims valandoms repetuoti. Tada nemokėjau kalbos, o jie sunkiai kalbėjo angliškai, buvo sudėtinga, bet muzika kalbėjo pati už save, ir vieni su kitais greitai radome bendrą kalbą.
Labai norėjau dainuoti, lankiau norvegų kalbos kursus. Vienos repeticijos metu man pasiūlė atlikti gospelo partiją, o ją išgirdę labai gyrė. Netrukus gavau pasiūlymą tapti to choro vadove. Esu įsitikinusi, kad viskas gyvenime yra susiję, niekas neatsitinka be priežasties.
Keliavome į chorų festivalį Danijoje, mane pasiėmė solo partijai vestuviniame marše. Vienu metu mūsų choro vadovė, gera mano draugė, kažkur dingo, man choristai pasiūlė duoti toną, paskui padirigavau. Taip viskas prasidėjo. Aš neturėjau kažkokio plano vadovauti chorui, dariau, ką sakė širdis, ir viskas taip susiklostė, – prisiminė Erika.
Norvegai Marijampolėje uždainavo lietuviškai
2015 metais šis choras lankėsi Marijampolėje, minėtame festivalyje „Džiūgaukim, Aleliuja…“. Surengė koncertus šv. Vincento bažnyčioje ir Kultūros centre. Choristai iki šiol šiltai prisimena šį apsilankymą ir nori vėl sugrįžti į Suvalkijos sostinę. 2022 metais su muzikantais iš Norvegijos Erika vėl sugrįžo į Marijampolę, dalyvavo „Cukrinio festivalio“ renginiuose, surengė akustinį koncertą Muzikos mokykloje ir pasirodė J. Basanavičiaus aikštėje. Iš vietos muzikos mokytojų norvegų sudarytas kolektyvas, Eriką laikantis savo siela, jau tada sakė, kad į čia dar sugrįš. Pasivadinęs „Unity“, šiemet jis grįžo ir parodė valandos programą, kurios metu skambėjo ir lietuviška daina „Mano kraštas“.
– Kai pasakiau, kad mokysimės lietuviškos dainos, norvegai ne itin džiaugėsi, nes juos gąsdino ši kalba. Lėtai tariau kiekvieną žodį, aiškinau, ką jis reiškia, ir taip išmokome „Mano kraštą“. Šįsyk norvegus sužavėjo Joninių šventė, jiems viskas patiko, nes šie žmonės, kaip ir aš, labai myli muziką. Jie visi gyvena nedideliame Oyer miestelyje, tik aš vienintelė gyvenu kiek toliau esančiame Lilehameryje.
Visi keturiolika dirbame muzikos mokykloje, turime apie 350 mokinių. Tai vaikai nuo 4 klasės iki abiturientų, turime ir suaugusiųjų. Yra įvairios specialybės – pianinas, gitara, bosinė gitara, pučiamieji, būgnai. Vokalą dėsto trys dėstytojai ir viena iš jų esu aš, dėstau dainavimą, – pasakojo Erika.
Randa bendrą kalbą ir su vaikais
Muzikos mokykloje Erika jaučiasi gerai, vaikai neskirsto, kad ji ne norvegė. Šiltai bendrauja su mokiniais, kurie myli mokytoją, dažnai apsikabina, laukia, kada bus jos pamokos. Dirbama šiuolaikiškai, Erika pamokų metu naudoja daug įvairios medžiagos iš interneto. Dabar ji turi 12 mokinių ir 10 iš jų yra tikrai puikiai dainuojančios merginos, kurių dalis ateitį turbūt susies su muzika.
– Dirbant su chorais muzikinė kalba yra išties kitokia nei su vaikas. Chore lengviau. Darbui su vaikais turi gerai pasiruošti, tad namuose susirašau tekstą, išsiverčiu. Visada jiems sakau: „Jei ką ištariu netaisyklingai, pataisykite“. Ii jie drąsiai taiso, nes žino, kad priimsiu tai normaliai.
Tebedirbu ir su chorais, dabar turiu du mėgėjų chorus ir dar moterų chorą, kuriam diriguoju jau antri metai. Man lieka laisvi savaitgaliai, bet juos skiriu studijoms, nes dabar neakivaizdiniu būdu nuotoliu nuo šių metų sausio studijuoju Vilniaus kolegijoje informacines technologijas. Taip paįvairinu gyvenimą, gaunu naujų patirčių, kurios ateityje, manau, bus naudingos, – vylėsi pašnekovė.
Svajonės susijusios su gimtine ir muzika
Daug džiaugsmo Erika teikia 9,5 metų sūnus Jokūbas. Su jo tėčiu moteris buvo susituokusi ir gyveno Norvegijoje, bet jam ten nepatiko. Tad šeima išsiskyrė, buvęs vyras grįžo gyventi ir dirbti į Marijampolę. Su juo, pasak Erikos, liko puikūs santykiai. Dabar Norvegijoje ji jau 3,5 metų turi draugą, buvusį klaipėdietį, kuris dirba vienoje statybų įmonėje.
– Mano svajonės susijusius su muzika, su gimtuoju kraštu, noriu čia atvežti daugiau įvairių koncertų. Nežinau, ar grįšiu čia. Marijampolėje dažnai būnu, bet norėčiau darbą ateityje susieti su Lietuva, gal kokius projektus ruošti, atvežti šituos muzikalius žmones iš Norvegijos, kad pasidalintume patirtimi, kad vaikai pamatytų dvi skirtingas kultūras ta pačia muzikos kalba, – sakė apie planus ir svajones paklausta E. Urbutė.
O kaip savo vadovę, vienintelę ne norvegę kolegę ir „Unity“ kolektyvo sielą vertina patys norvegai? Paklausėme vokalisto ir klavišininko Edino Johano Hojerio nuomonės:
– Pirmiausia pasakysiu, kad Norvegijoje mes taip pat turime panašių tradicijų, kaip ir jūsų Joninės – kuriame laužus, susirenkame šeimose, su draugais, kartu grojame ir dainuojame.
Išties yra labai daug panašumų tarp jūsų ir mūsų, tik gamta pas mus visai kitokia. Mus sužavėjo, kad Marijampolėje yra toks platus kultūros spektras. Iš vienos pusės – įspūdingas gatvės menas, o kartu ir muzika, šokiai, puikus maistas.
Po pirmojo apsilankymo čia 2022 metais su Erika jau ėmėme planuoti naują kelionę. Erika įėjo į mūsų gyvenimus staiga, ir ji tokia energinga, tiek daug gali duoti mums. Ji į kolektyvą atnešė energiją, entuziazmą ir kartu puikų profesionalumą. Ji organizuoja, įgyvendina planus, yra visos grupės variklis ir be jos mes nieko nepadarytume. Erika unikali, jos niekas negali pakeisti, ir mes taip lengvai neleisime jai visam laikui išvykti, jei taip sugalvos, – šypsodamasis sakė norvegas.
Komentarai nepriimami.