Kalvarijos turguje automobilio priekaboje pamatęs spalvingus Valdo Petrausko vazonus ne vienas susidomėjęs ima juos glostyti, liesti ir stebėtis, kaip galima štai taip – apvaliai „surišti“ akmenis. Ir pagaminti ne kokį mažutį vazonėlį, o tokio dydžio, kad ne į bet kokią priekabą jį įkelsi. Tad apžiūrėti „akmeninės ekspozicijos“ važiavome į Kampinių kaimo vienkiemį, visai netoli Kalvarijos. O čia ne tik vazonai.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
„Auksarankis mano vyras“
Pasitikusi erdviame kieme ir atkreipdama dėmesį į vyro sukurtas grožybes Vida Petrauskienė giria Valdą. O šis kuklindamasis tik šypsosi: „Nieko čia ypatingo…“
– Nesakyk, nesakyk, tu iš menkniekio viską padarai – tikras auksarankis, – nenusileidžia žmona.
Ir net nekyla abejonės, kad toks paskatinimas, palaikymas ir pagiriamasis žodis vyrui labai reikalingi. Juolab žinant, su kokia sunkia negalia šeštą dešimtmetį skaičiuojantis žmogus susidūręs.
Prieš aštuonerius metus sudėtingą operaciją atlaikiusiam Valdui darbas – ne vien emociškai naudingas. Bedirbant mintys tolyn į priekį bėga, neleidžia pasiduoti ir vis ką naujo sugalvoti – padaryti, kad ir namuose praverstų, o gal ir kitiems patiktų, kartu ir pinigėlis vienas kitas prisidurtų.
Pirmi, kaip pats sako, menki darbai – iš aliuminio vielos pinti krepšiai, mūsų krašte ragažėmis arba kašiais vadinami, pateisino lūkesčius. Žmonės juos pirko ne tik bulviakasiui, bet ir kitiems ūkio darbams, o išradingosios šeimininkės jais ir sodybas dekoravo, gėlių vazonais, akmenimis puošė ir kt.
Visame kame įžvelgdamas kūrybą, artinantis žiemai bedėliodamas malkas Valdas iš medžio kaladžių pradėjo meistrauti meškinus – didelius ir mažus, ir būtinai besišypsančius, kad į juos bežiūrintis pats pradėtų šypsotis. Ypač jie gražiai atrodė „įbridę“ į sniegą, sagomis „paltus“ susisagstę, skrybėlaitėmis pasipuošę – tikra kalėdinė pasaka.
Tada atėjo eilė akmenims. Nors seniau statybininku dirbęs V. Petrauskas ir akmenines tvoras mūrijo, ir namuose dalį garažo iš jų pastatė, pavėsinės sieną sumūrijo, o prie jos ir medinę pastogę pastatė, dabar prasidėjo dar kitokia kūryba.
visada suranda
Akmens ir medžio derinys
Iš lauko akmenų Valdas gamina įspūdingus įvairių formų ir dydžių vazonus. Visa ekspozicija tų, kurie paties meistro akimis pavyko gerai, išrikiuoti prie garažo, o kiti tarsi išsivaikščioję po sodybą.
– Prastesnius žmonai padovanoju, – juokiasi vyras, pripažinęs, kad Vida broko net nepastebi, bet jis pats, tai, kas nepavyko, mato.
– Pasiimčiau ir pati bet kurį – neprieštarautų, bet jam smagiau dovanoti, o man – jo dovanas priimti, – nė mažiausios skriaudos dėl „nepasisekusio“ nejaučia moteris.
Į vazonus moteris prisodinusi ne tik vasarinių, bet ir daugiamečių gėlių. Gal tiksliau – akmenys sudėlioti, sulipdyti aplink augalą ir auga kaip augę laisvai – gilyn, platyn, aukštyn, o atrodo, kad pasodinti vazone.
O vazonai – taip pat įvairūs. Vieni, kaip kašiai su lanku, kiti aukšti arba žemi, apvalūs arba briaunoti, dar kiti vežimaičiais tapę.
– Pirmus akmeninius kašius dariau su mediniais lankais, medis ir akmuo labai dera tarpusavyje, bet bėda ta, kad vienas juosta, o kitas samanoja. Tik paskui susivokiau, kad akmenis būtinai reikia nulakuoti, – patirtimi dalijasi Valdas.
Gamina kelis iškart
Vazonų gamybai pirmiausia vyras pasiruošia akmenų – o jų tame krašte tikrai nestinga. Ir ne bėda, kad dideli – ima ir susiskaldo, o tada renkasi, kokio reikia.
– Bet pirmiausia iš tvoros tinklo pasidarau vazonų formas – iškart kelias. Ir lankų karkasus iš metalo išlenkiu. Tada užsimaišau košę iš cemento, smėlio ir plytelių klijų ir lipdau – taikau akmenis, kad vienas prie kito gražiai derėtų ir kad forma taisyklinga būtų. Taip – iškart kelis, – pasakoja V. Petrauskas, vidutinio dydžio vazoną sudėliojantis, nušveičiantis ir nulakuojantis per 2–3 dienas.
Į vazoną-vežimaitį vyras įcementuoja metalines ašis, ant kurių užmauna du ar tris ratukus, taip pat akmeninius. Atrodo, tik truktelėt tereikia ir riedės gėlių vežimaitis per pievą. O kad būtų kam patraukti, ir elniuką pakinkė. Tiesa, pirmiausia iš medžio rąstelių Valdas sudėliojo arkliuką, o paskui „užaugino“ jam ragelius – ir arkliukas tapo elniuku. Vienas traukia gėlių vežimą, kitas kalėdines dovanas veža.
Akmeniniai vazonai, pasak meistro, – universalūs ir patvarūs. Kada nori, kur nori jį pastatai, kur nori pritaikai. Sunkų gaminį neišvers vėjas, nenuplaks lietus, nesuskaldys šaltis.
Pagaminti iš akmens gali bet ką
– Pastatai – ir stovi. Tik pastatyti vazoną reikia ant akmenų ar ant kokios cementinės ar keramikinės plytelės. Pievoje stovintis bus žemėtas, žolėtas ir apravėti aplink bus sunkiau, – pasakoja vyro gaminiams vietą sodyboje visada randanti Vida.
– Ir dar būtų gerai, kas treji ketveri metai restauruoti – akmenis nušveisti ir naujai nulakuoti, – patarimų negaili ir pats meistras.
Abu su žmona pasitardami jiedu ir formas įvairias sugalvoja. Labai populiarūs buvo vazonai-gulbės, gražiai kaklus išlenkusios, ir pakabinami vazonai, ir vazonai-kriokliai, kuriais sruvena vanduo. Norėdamas išgauti taisyklingą rutulį, lipdė akmenis Valdas net ant baliono – ir jam pavyko. Aplipdė ir vandens kriauklę – vieną ir su koja.
Sūnus, skatindamas tėtį kurti, jo gaminiais dalijasi feisbuko paskyroje „vazonikai iš akmens“. Valdui smagu, kad jo darbais domisi. Sulaukia jis ir prašymų pagaminti tokį ar kitokį vazoną. Ir visai nepyksta, jeigu žmogus „užmiršta“ pasiimti jau pagamintą. Kiekvienas daiktas randa savo šeimininką: mažesni – Kalvarijos turguje, didesni – namuose.
Komentarai nepriimami.