– Aš ne tik kad nebuvau praradęs sąmonės, bet ir įstengiau judinti sužeistos kojos pirštus, todėl, kai po operacijos pamačiau, kad kojos nebėra, patyriau šoką. Juolab kad po to kitose trijose Ukrainos ligoninėse chirurgai pareiškė: „Kojos amputuoti nereikėjo“,– taip kalbėjo iš Kyjivo į Kauno klinikas gydyti pervežtas Ričardas Savickas.
Šį 55 metų verslininką, kartu su keturiais kitais savanoriais vežusį paramą Ukrainos kariams, prieš penkias savaites rusų raketos „Iskander“ skeveldra sužeidė Pokrovsko mieste. Donecko regione esančiame mieste prieš karą gyveno 50 tūkst. žmonių, tačiau dabar dėl priartėjusios fronto linijos jame likę vos keli tūkstančiai gyventojų.
Lietuviai apie aukas nieko nežinojo, bet skubėjo kuo greičiau iškrauti paramą ir išvažiuoti iš pavojingos vietos, nes rusai kartais po pirmos raketos į tą pačią vietą po kiek laiko paleidžia antrą. Kartu su lietuviais buvę du ukrainiečių kariai ragino nepanikuoti, teigė, kad rusai taikė ne į lietuvius, bet į kiek toliau esantį geležinkelio tiltą.
Po antros raketos, kuri atskriejo vos už pusšimčio metrų, tapo akivaizdu, kad rusai visgi taikėsi į lietuvius. Apie jų atvykimą okupantams, turbūt, pranešė Maskvai talkinantys vietos gyventojai kolaborantai. „Mes buvome ką tik baigę iškrauti krovinį ir ketinome sėsti į mašinas bei išvykti, kai pamačiau į mus atskrendančią raketą. Sušukau „Gultis!“ ir pargrioviau šalia stovėjusį Ričką. Pats irgi kritau ant žemės ir pajutau kirtį į koją“, – pasakojo savanoris.
Pargriaudamas bendravardį 59 metų bičiulį fotografą iš Kaišiadorių Ričardą Grigą R. Savickas galimai jam išgelbėjo gyvybę, bet pačiam pritrūko sekundės dalies pargriūti ant žemės. Fotografui į delną pataikė kelios smulkios skeveldros, iš kurių vienos ukrainiečių gydytojai nesiryžo ištraukti ir ji liko visam laikui.
– Suveikė instinktas, kad turiu gelbėti bičiulį. Pastūmęs Ričką irgi puoliau ant žemės, bet krisdamas pajutau skausmą kojoje. Griūdamas mačiau kylantį ugnies kamuolį ir dūmų bangą, o ant žemės pasijutau tarsi apkurtęs, bet sąmonės nepraradau. Po akimirkos sušukau: „Visi sveiki?“ Išgirdau Ričkos balsą „man ranka“, o aš sušukau „man koja“ ir netrukus visi mane apspito, uždėjo turniketą, nunešė į mašiną ir per penkiolika minučių nuvežė į ligoninę, – pasakojo R. Savickas.
Spėjama, kad per šį sprogimą žuvo keli, o sužeista buvo net keliolika ukrainiečių, tačiau Kyjivas neviešina informacijos apie incidentus, per kuriuos nukenčia kariškiai ar savanoriai užsieniečiai.
Abu Ričardai atskriejus raketai stovėjo prie mašinos, o kiti trys bičiuliai buvo arti mūrinės tvoros, todėl išvengė skeveldrų krušos. Tiesa, visi patyrė kontūziją ir net dabar dar jaučia galvos svaigimą, pykinimą. Didžiausi išbandymai laukė ir tebelaukia R. Savicko.
Kodėl Pokrovsko ligoninės chirurgai nupjovė jam koją nepadarę rentgeno nuotraukos, nesukvietę medikų konsiliumo ir nepasiuntė į tame pačiame mieste esančią geresnę karinę ligoninę, kol kas nėra aišku. Spėjama, kad chirurgai galėjo būti pervargę ar nepatyrę. Neatmetama ir versija, kad koją nupjovė tyčia, nes simpatizuoja Maskvai ir tokiu būdu siekė atkeršyti Vakarus atstovaujančiam lietuviui už paramą Ukrainai. Įvykį tiria tenykštė prokuratūra, o R. Savicko interesus nemokamai ginti apsiėmė viena Ukrainos advokatų įmonė.
Vilniečiui po kojos amputacijos teko išgyventi ir daugiau sukrėtimų. Gulint Dnipro ligoninėje šalia atskriejusi raketa sugriovė namą ir užmušė kelis žmones, o kai lietuvį pervežė į ligoninę Kyjive, į gretimą pastatą atskriejo trys bombos.
– Kyjive ketino gydyti ilgiau, tačiau, kai vos už šimto metrų subombardavo vaikų ligoninę, o mano palatos sienos suskilinėjo, nebeatlaikė nervai ir paprašiau mane išgabenti į Lietuvą, nes ėmiau manyti, kad raketos persekioja, – kalbėjo sužeistas savanoris.
Dar sunkesnis išbandymas Ričardo laukė pasienyje, kai lenkų muitininkai atsisakė praleisti „Gydytojų be sienos“ mašiną ir sužeistąjį teko vežti per kitą punktą, esantį net už šimto kilometrų. Ten vyko duobėtais kaimo keliais, o jau buvo prasidėjusi kojos gangrena ir skausmo nebemalšino jokie vaistai.
Į Kauno klinikas Ričardas buvo atvežtas kritinės būklės. Laimė, medikams po skubios operacijos pavyko jo būklę stabilizuoti ir dabar vyriškis sveiksta. Vis dėlto jis dar jautriai reaguoja į kiekvieną stipresnį garsą, krūpčioja įsijungus mašinų signalizacijai, pašoka lovoje susapnavęs raketos kritimo momentą.
Ričardo laukia ilga reabilitacija. Per sprogimą buvo pažeistos jo akys, plaučiai, o skrandis visą mėnesį atsisakė priimti maistą. Sužeistasis viską išvemdavo. Dabar Ričardo būklė kasdien gerėja ir jis nusiteikęs ateityje toliau vežti paramą ukrainiečiams ir gyventi visavertį gyvenimą.
Prieš lemtingą išvyką į Pokrovską Ričardas pažinojo tik fotografą R. Grigą, su kuriuo kelis kartus drauge vyko į Ukrainą. 47 metų bendraamžių Žilvino Svitojaus ir Sigito Maliausko bei pastarojo žmonos 43 metų Aivos Maliauskienės Ričardas iki tol nebuvo sutikęs.
Ž. Svitojus yra socialiniuose tinkluose žinomas karo ir politikos apžvalgininkas, turintis nemažą darbo žiniasklaidoje patirtį. S. Maliauskas – karo instruktorius, keliolika metų tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, vykęs į tarptautines misijas, mokęs Ukrainos karius, o pastaruoju metu su žmona vadovaujantis pačių įkurtai paramos Kyjivui organizacijai „Gyvačių sala“.
Ričardas kartą buvo vedęs, trys vaikai jau suaugę, o optimizmo pasveikti jam suteikia kasdien ligoninėje jį lankanti sužadėtinė. Drąsos šiam savanoriui, jaunystėje lankiusiam bokso treniruotes, o vėliau tapusiam automobilių lenktynininku, netrūko niekada. Tai jisai parodė ir per sausio 13-osios įvykius 1991 metais prie televizijos bokšto.
Tuomet ką tik milicijos mokyklą baigęs R. Savickas nepabūgo rusų kariškių vado įsakymo pasitraukti nuo bokšto ir net liko stovėti kulkoms ėmus zvimbti ties galva. Už tokią drąsą Ričardas pelnė Gynėjo vardą ir buvo apdovanotas Sausio 13-osios medaliu.
Praėjus keleriems metams po sausio įvykių R. Savickas atsisakė teisėsaugininko darbo ir užsiėmė verslais. Savo mamą Marytę Ričardas prikalbino nuvykti į TV žurnalistės Editos Mildažytės laidą „Bobų vasara“ ir prisipažinti, kad ji „vilko vaikas“. Pokariu taip buvo praminti iš Karaliaučiaus srities į Lietuvą plūdę tėvų netekę, badaujantys vokiečių vaikai. Dalis jų pakeliui žuvo, o dalį įsivaikino lietuviai. Laida padėjo mamai rasti pusšimtį metų nematytus artimuosius bei sužinoti savo tikrąjį vardą ir pavardę. Būtent Ričardo mamos istorijos pagrindu rašytojas Alvydas Šlepikas parašė tarptautinio susidomėjimo sulaukusią knygą „Mano vardas Marytė“.
2022-aisiais, kai Rusija pradėjo didelio masto karą prieš Ukrainą, Ričardas lankėsi Vokietijoje, kur jau keliolika metų gyvena mama ir sesuo. Viską metęs jis skubiai atvyko į Alytų ir daug prisidėjo kuriant pabėgėlių iš Ukrainos centrą – pirmąjį tokį Lietuvoje.
– Per naktį kartais priimdavome penkis šimtus pabėgėlių, kuriuos visus registravome, maitinome, suteikdavome trims paroms pastogę ir ieškojome, kur juos apgyvendinti Lietuvos miestuose, – prisiminė savanoris.
Kai pabėgėlių srautas sumažėjo, Ričardas nusprendė į Ukrainą vežti paramą, juolab kad Ukrainoje turi draugų, o jie ėmė to prašyti.
– Viskas bus gerai. Jei ketverių metų mano mama išgyveno, kai rusų kareiviai išmetė ją sumuštą ir leisgyvę iš riedančio traukinio, tai aš irgi atsistatysiu, nes esu paveldėjęs mamos stiprybės genus ir neprarandu drąsos bei optimizmo net pačiomis sunkiausiomis situacijomis. Žinau, kad toliau vešiu paramą Ukrainai, kad ateityje laukia daug gražių ir įdomių dalykų. Turiu parašyti platesnę mamos bei jos sesers ir brolio išgyvenimų istoriją ir privalau ištesėti pažadą savo draugei – iškelti vestuves ir daug su ja šokti, – taip ryžtingai kalbėjo atsisveikindamas Ričardas.
Jo laukia ilga reabilitacija, o pasveikti jam linki gausiai lankantys kiti savanoriai. Pastarieji yra nusiteikę skelbti respublikinę rinkliavą moderniam protezui nupirkti, jei Sveikatos apsaugos ministerija neįstengs vyrui parūpinti brangaus protezo.
Eldoradas BUTRIMAS
Komentarai nepriimami.