…Tai – nuo ugnies, nuo laužų, kurių seniau būdavo gal ne ką mažiau, negu trumpiausią metų naktį: per Rasas, Kupolines… Bet ir dabar, ypatingose vietose – ant piliakalnių ar šalia jų, ten, kur susibėga nors ir nedideli upeliai, ant aukštesnio skardžio – šį rudens vakarą imi ir pamatai šviečiant. Ta ugnelė nebūtinai didelė, bet ji būtina, kaip ir Saulė, dar stabtelėjusi apsižvalgyti, ką spėjo ir ko ne nuveikti per šį ilgą, gražų laiką, kviečianti visus taip pat stabtelėti, dar pasidžiaugti šviesa, kurios bus vis mažiau. Ir, žinoma, mūsų Žemė, jau beveik atidavusi tai, ką užaugino, subrandino – tuo mes būsime gyvi jai ilsintis ir laukiant naujos pradžios…
Taigi stovime ant Žemės ir Laiko svarstyklių, apie tai gal ir negalvodami, bet kiekvienas esame čia svarbus. Tik ar sklinda iš mūsų akių šviesa, kuri šviečia ir padeda tam, arti tavęs esančiam? Taip, ši diena minima ir kaip Baltų vienybės diena, buvusi per amžius, tik oficialiai gal neminėta. Tad Rudens lygiadienį mini tie, kas neabejingas žemei, gamtai ir vienybei.
Marijampolės kultūros centre jau aštuntus metus gražiai pavadintas projektas „Sūduvių ugnys – budinam svietą“ primena svarbiausius gamtos virsmus, kalendorines tradicinio metų rato šventes. Viena jų – Rudens lygiadienis. Marijampoliečiai jį paminėti šeštadienį kviesti į Ramybės parką. Gamta dovanojo dar vieną auksinę rugsėjo dieną ir ramų vakarą, tarsi kviesdama nurimti ir žmones. Skambant ansamblio „Dijūta“ giesmei buvo uždegta ugnis, šviesos instaliacijų performansas nušvietė Meškučių piliakalnį. O paskui skambėjo poezija ir muzika. „Upinės“ – taip poezijos ir muzikos vakarą pavadino jo dalyvės Aldona Vilutytė, Laurita Peleniūtė ir Justina Smieliauskaitė.
…O Liudvinavo parke sekmadienio vakarą irgi degė ugnelė, skambėjo apeiginės dainos. Į viršų kilo gintaro dulkių kibirkštys, kiekvienam dalyvių tariant palinkėjimą: sau, aplinkiniams, pasauliui, per rankas keliavo ruginės duonos, kaip svarbiausio maisto, riekė… Tie žodžiai, kartu su ugnimi kylantys link žvaigždžių, liudijo tai, kas svarbu ir vaikui, ir jau netrumpą kelią nuėjusiajam. Čia nebuvo didelio būrio žmonių – keletas Sūduvos romuvos narių ir tie, kas neabejingas gamtai ir kam rūpi, kaip su ja bendraujame. Jauki valanda čiurlenant vandeniui buvo ir jauki paprastumu, ir stebuklinga…
Lina VOLUNGYTĖ
Komentarai nepriimami.