Rugsėjį minima Miškininko diena – tačiau ne tik tądien, bet ir visą mėnesį vyko daugybė patiems miškininkams ir visuomenei skirtų renginių. Kaip ir daugelis mūsų gyvenimo sričių, ši taip pat sukasi permainų, reformų sūkuriuose – deja, ne visi jie neša vien gerus pokyčius. Marijampolietis Dionyzas Juozapas Ruočkus, besiklausydamas apie naujoves, irgi ne visada apsidžiaugia: meilė miškui, ilgametė darbo patirtis ir dabartinis žvilgsnis iš šalies buvusį ilgametį miškininką neretai nuliūdina ir netgi supykdo…
Tačiau kalbą pradėjome ne nuo to. Pašnekovas, besidomintis viskuo, kas vyksta Lietuvos miškuose ir su jais susijusiose instancijose, skaitantis žurnalą „Girios“, pasidžiaugė, kad miškai, jų teikiama įvairiapusė nauda vis labiau vertinama pasaulyje. Štai Druskininkuose vykęs miškų terapijos ir sveikatingumo kongresas, kuriame dalyvavo 70 valstybių mokslininkai, atskleidė daug naujų dalykų ir iškėlė užduočių mūsų miškų tvarkytojams. Taip pat Dionyzas Ruočkus sakė esąs laimingas, kad jį pakviečia į renginius buvusioje darbovietėje, o jam labai svarbi Šilagirio girininkija sėkmingai gyvuoja…
Nuotraukos iš pašnekovo albumo
Iš vaikystės namų
Pašnekovas prieš porą dešimtmečių atsiminimus sudėjo į leidinėlį „Miškas – likimas mano“. Pagrindinė vieta skirta miškininko darbui, prisimenant žmones ir visas smulkmenas, neišdilusias per dešimtmečius. O pradžioje rašoma: „Šiandien mano tėviškės plyname lauke stovi vienintelis kryžius. Dažnai aplankau tą brangią vietą, kur gimiau ir augau. Gražus buvo mūsų dvidešimt penkių hektarų ūkelis Bebruliškės kaime, Kazlų Rūdos valsčiuje. Vaikystė tėvų namuose buvo soti ir laiminga. Aš – jauniausias šeimoje, dar buvo brolis ir sesuo.
Pirmoji buvo Armališkių pradžios mokykla. 1941 metais baigęs ją įstojau į Ąžuolų Būdos (mokyklos) penktąjį skyrių. 1945 metais pradėjau mokytis Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje.
Dėl sunkios materialinės padėties, kurią pajutome areštavus tėvą ir nacionalizavus visą ūkį bei pašaukus brolį į okupantų (rusų) kariuomenę, mano motinai liko sunki gyvenimo našta su dviem nepilnamečiais vaikais. Norėdamas padėti motinai namuose ir seseriai mokytis, nusprendžiau, baigęs septynmetę, stoti į Kauno sodininkystės-daržininkystės technikumą.“
Keletas pastarųjų sakinių lakoniškai apibendrina skausmingą, nežinios, baimės ir nuolatinio nerimo kupiną laiką: tėvas aštuonerius metus kalėjo Vorkutoje, Dionyzą po trejeto mėnesių iš technikumo išvarė paaiškėjus, kad stodamas tai nuslėpė, motina sukosi kaip išmanydama… Kai grįžęs iš Kauno baigė vidurinę mokyklą, Stalinas jau buvo miręs ir atsirado daugiau laisvės. Dionyzas įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą – apie miškininkystę, sako, svajojęs visada… Tai buvo ir laimingas (gaudavo stipendiją, taupė), ir sunkus laikas, nes kas šeštadienį važiuodavo į namus padėti mamai, kuri privalėjo jau sukurtame kolūkyje išdirbti „normas“. Daugybę spalvingų istorijų apie tą laikmetį išgirdau iš pašnekovo – kad viską surašytum, reikėtų nemažos knygos… Beje, brolis Alfonsas, buvęs mechanizatorius, neseniai atšventė šimto metų sukaktį – dar ir ne vieną valso ratą apsuko šventės metu… „Atkaklus – kasdien nueina bent kilometrą, punktualus. Čia mūsų būdo bruožas“.
Miškininkas
Šis žodis geriausia apibūdina tai, kuo žmogus gyvena, nepaisant konkrečių pareigų ar įrašo dokumentuose. 1958-ųjų birželį Dionyzas Ruočkus oficialiai pradėjo dirbti naujai įsikūrusiame Šakių miškų ūkyje. Trumpai padirbėjęs kitur, po pusmečio tapo naujai įkurtos Šilagirio girininkijos girininku. Ir nors vėliau teko dirbti kitose pareigose (vyr. miškininko, vyr. inžinieriaus), Šilagiryje praleistas dešimtmetis atmintyje išliko kaip ypatingas. Jaunatviško entuziazmo, patirties augimo ir, be abejo, pasididžiavimo nuveiktais darbais ir įveiktais sunkumais metas.
Šilagirio girininkijos plotas buvo 2793 hektarai. „Tuo laiku mechanizmų neturėjome, visus darbus teko nudirbti arkliais. Per tuos metus iškasėme 52 kilometrus griovių – buvo daug užmirkusių plotų, pasodinome 327 hektarus miško kultūrų, išugdėme 864 hektarus jaunuolynų, užveisėme 2,2 hektaro daigynų… Buvo karas, suirutė, miškai per tą laiką apleisti, daug ką turėjome nuveikti. Ir valyti, kirsti, ir sodinti, auginti – atnaujinti. Stengiausi sutelkti sąžiningus, darbščius darbuotojus, nes būdavo visokių atvejų, – prisimena pašnekovas. – Nors laikas ėjo, daug kas, atrodytų, užsimiršo, tačiau aš dažnai pajusdavau esąs stebimas, buvo ir skundų – vieną kartą nusijuokiau netinkamoje vietoje, o jau kitą dieną buvau iškviestas pasiaiškinti… Daug kas pavydėjo paaukštinimo darbe, sėkmės. Viena priežasčių – buvau nepartinis, niekada neslėpiau savo pažiūrų“.
Tačiau sėkmei darbe tai netrukdė: Šilagirio girininkija ne tik vykdė užduotis, bet ir gerai tvarkėsi, kažkada sodinti ąžuolai šiandien jau tapo tvirtais medžiais. O atėjus Nepriklausomybei atsivėrė ir ligi tol užverti keliai, bet labiausiai nušvito siela. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius Dionyzas Ruočkus apsigyveno Marijampolėje, kartu su žmona Zita (ji – Vinco Kudirkos giminaitė) aktyviai dalyvavo atgimstančios Lietuvos visuomeninėje veikloje, lankėsi mokyklose, pasakodamas apie sukauptą patirtį, dalyvavo meno kolektyvuose.
„Sergu už laisvos Lietuvos miškus“
Taip 92-iejų miškininkas atsako į klausimą, kodėl jis ima ir parašo vienu ar kitu klausimu Vyriausybei ir kitiems, „ramiai Vilniuje sėdintiems“. Ar kas nors susidomi – nežinia, kartais atsiunčia atsakymą… Kas neramina žmogų, kuris mišką vadina savo likimu?
Daug mačiusį specialistą ir praktiką stebina tai, kad reformų sūkuriuose ministrais skiriami žmonės, nieko bendro su mišku (mes žinome – dažnai taip yra ir su kitų sričių ministrais – aut.) neturintys. „Ministras turi būti biologas, viską žinoti: nuo medžio sėklos iki jo brandos. Labai išgyvenau, kai vis ateidavo vadovauti nieko apie tai nenusimanantys. Nuolatinėmis reformomis eksperimentuojama, kuriami padaliniai, paskui naikinami – ar išlaikys šioje srityje dirbantys žmonės? Jie, gaudami mažus atlyginimus ir nepakeliantys didelių ir nekvalifikuotų vadovų reikalavimų, išeina kitur. Kai aš stojau į Akademiją, konkursas į 25 vietas buvo didžiulis, dabar girdėjau, kad Miškų fakultetas išleido 10 būsimų miškininkų…
Yra graži smetoninė urėdija Lekėčiuose, čia įrengtas miškų muziejus. Jį ruošiamasi iškeldinti „kažkur“, spręsti palieka Savivaldybei. Taip sunyksta per daugelį metų sukauptos vertybės, miškų istorija.“ Pašnekovas apgailestauja, kad dabar Lietuvos miškininkai „nurengti“ – neturi gražios uniformos…
…Yra dar daug dalykų, apie kuriuos kalbėjome su Dionyzu Ruočkumi… O užbaigti norisi jo paties žodžiais: „Lietuva, Lietuva, mano kryžių šalie, ošianti didingais ąžuolais atgimimo ąžuolynuose.
Einu per mišką, iškėlęs galvą į tavo viršūnes. Tu medžių viršūnėse buvai laisva, laisvi vėjai linguoja tavo šakas…“
Komentarai nepriimami.