Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje marijampoliečiams pristatyta Ginto Kraptavičiaus knyga „Žaidimai, arba Lietuvos eksperimentinės muzikos fragmentai“. Marijampolietis, muzikas – autorių pažįstantys galimai žinojo, ko tikėtis, o kitiems kryptį nusako pavadinimas… Bet, veikiausiai, ir vieni, ir kiti, knygą perskaitę, bus nustebinti, nes, be to, ko tikėjosi, suras visai kitokių, įdomių, atmintį pažadinusių dalykų. Tai – autobiografinė knyga, kurioje praėjęs laikas ir visa, kas vyko – tarsi paveikslas, į kurį žvelgiant, be jau matomų, išryškėja ir kiti klodai.
Pristatydama Gintą Kraptavičių ir knygos redaktorių, renginio vedėją Robertą Kundrotą bibliotekos kultūrinio darbo vadybininkė Daiva Bepirštienė pasidžiaugė, kad su knyga gali susipažinti ir marijampoliečiai – kai kuriuose miestuose ji jau buvo pristatyta (apie tai ir pokalbį su autoriumi „Suvalkietis“ publikavo kovo pabaigoje). Pokalbis bibliotekoje buvo dėliojamas taip, kad išgirstume ir apie muziką, ir apie knygą, prasidedančią pirmaisiais autoriaus atsiminimais. Idėja, sakė jis, kilo perskaičius vieną jo mėgiamo rašytojo Jurgio Kunčino knygą, kurioje figūruoja gimtasis Alytus. „Buvo pandemijos laikotarpis, veiklos apmirusios. Supratau, kad taip, kaip aš gyvenau vaikystėje, vėliau, dabar jau niekas nebegyvena. Kiemai būdavo pilni futbolą žaidžiančių vaikų, mašinų tik viena kita – dabar viskas atvirkščiai.
Mes turėjome savo teritorijas, ypatingą gyvenimą, veiklų – apie vaikystę ir parašiau pirmuosius dešimt lapų. Esu dėkingas rašytojui ir leidėjui Juozui Žitkauskui, kuris tai perskaitęs paragino rašyti toliau. Taip apie viską ir rašiau“. Beje, knygą ir išleido J. Žitkausko vadovaujama leidykla „Slinktys“.
Autorius rašo paprastai, labai atvirai, su nostalgijos ir autoironijos gaidelėmis. „Pradėjęs lankyti mokyklą jaučiausi kaip indėnas, išplėštas iš prerijų ir patalpintas į rezervatą. Kiekvieną mielą dieną po pamokų mane užplūsdavo nerimas galvojant apie kitą dieną mokykloje. Tokį patį jausmą patirdavau būdamas penkiolikos, kai išvažiavęs mokytis į Vilnių savaitgaliais grįždavau namo. Sunkumas krūtinėje užguldavo sekmadienio popietėm, kai artėdavo neišvengiamas laikas palikti namus“ (iš skyriaus „Vaikystė“). Šis jausmas, rašo, niekada ir neapleido… „Per Gorkynę (Pilies gatvė) buvo beveik neįmanoma praeiti neužkabintam montanų, t. y., rusakalbių jaunuolių, priešiškai nusiteikusių, išlįsdavusių vakarais iš aplinkinių gatvių, mūvėjusių dažniausiai platėjančius „Montana“ firmos džinsus.
Visas Vilnius buvo pasiskirstęs teritorijomis (…). Taip natūraliai mes su kursiokais, mat vis dėlto buvome tautiškai nusiteikę lietuviai, pradėjome skustis plaukus iš šonų kaip aš, o Dalius iš Utenos nusidažė geltonai. Dažniausiai mūvėdavome dryžuotas, bananines, pigiausias kelnes už 9 rublius, rūbus siuvomės siuvyklose, kai kas net patys bendrabučiuose, avėjome pigiausius sandalus už 7 rublius, nešiojome ilgus, dažniausiai tėvų lietpalčius, senus paltus ar dirbtinės odos striukes – tokią vilkėdamas visuomet būdavai šlapias, mat striukė nepraleisdavo oro – nukarusius megztinius, siaurus kaklaraiščius. Nekentėme džinsų – džinsai tuo metu turguje iš spekuliantų kainavo 200 rublių…“ (iš skyriaus „Jaunystė“). Na, ar penkiasdešimtmečiai bei vyresni neprisimena tokių ar panašių dalykų?
Tie pilni įvykių, gyvenimo pakitimų metai buvo pilni ir muzikos: ji (kaip ir knygos) Ginto gyvenime viena ar kita forma buvo nuo pat vaikystės. Apie ją susitikime kalbėta daug – beje, ir prasidėjo jis muzikos klausymu. Buvo daug etapų, kuriuos lėmė ir paties nuolatiniai ieškojimai, begalinis noras žinoti, kas vyksta pasaulyje (savo laiku tas „langas“ buvo lenkų radijas), ir vėliau su Atgimimu atėję pokyčiai.
Trečiasis knygos skyrius vadinasi „Modus“.
„Devyniasdešimtaisiais Gintas buvo žinomas kaip legendinės industrinės muzikos grupės „Modus“, iki šiol stebinančios kokybe ir drąsiu eksperimentavimu, įkūrėjas ir pagrindinis narys“. Ne vieną tokį įvertinimą galite rasti pasidomėję grupe ar jos kūrėju. G. Kraptavičius papasakojo, kaip atsirado grupė, buvusi labai populiari, stebinusi ir mėgta, o po keleto metų turbūt natūraliai, daug kam keičiantis, išsiskirsčiusi. Prasidėjo naujas tarpsnis, „elektroninės muzikos aukso amžius, pakilimas nuo 2000-ųjų“, – sakė Gintas, aktyviai ėmęs kurti, koncertuoti jau pats vienas. Šiam laikotarpiui skirta didžiausia knygos dalis. Nuo tada jo kūrybinis vardas – Gintas K.
Šiandien ties šiuo vardu – ilgiausias sąrašas festivalių, simpoziumų, pasaulio šalių, kur marijampolietis pristatė savo eksperimentinę, elektroakustinę, kompiuterinę kūrybą. Jis yra laimėjęs ne vieną prestižinį tarptautinį apdovanojimą, skaitęs paskaitas, bendradarbiauja su daugybe garsių menininkų. Ilgas sąrašas šalių, kuriose koncertuota – Lietuvoje taip pat. O Marijampolėje? „Marijampolėje grojau du kartus: 2008 metais miesto šventėje ir 2015-aisiais „Saulėračio“ galerijoje.“
Tai – apie dabartinę, eksperimentinę, jo muziką, kuri, kaip, beje, ir bet kuri kita (klasikinė taip pat) – ne kiekvienam. Tačiau šią spragą galima užpildyti: knygoje kone 300 QR kodų – tereikia pasirinkti, o gyvo koncerto tikėsimės…
Lina VOLUNGYTĖ
Komentarai nepriimami.