Paklausta, iš kur pas ją ta meniška gyslelė, Irena Navickienė šypsodamasi prisipažįsta buvusi virėja, o juk valgio gaminimas – taip pat menas. Be to, visokį grožį, tik iš medžio, gamino ir Irenos tėtis. Dabartinis moters darbas – visai ne meniškas, o reikalaujantis fizinės ištvermės, tad puošmenų gamyba jai – tiesiog meditacija ir poilsis.
Atrodytų, sukurti gražų proginį atviruką, šventišką dekoraciją ar netgi fotosienelę Irenai – vieni niekai. „Iš to, ką turiu, – tepasako paklausta, kokias medžiagas kūrybai naudojanti. – Iš sagų, popieriaus, virvelių, medvilnės gumuliukų, audinio skiaučių, medinių pagaliukų ir t. t.“.
Šventines puošmenas gaminti Irena pradėjo prieš aštuonerius metus. Kiek jų prigaminusi sako net neskaičiavo – pastatomų, pakabinamų, prilipinamų (su magnetukais). Pasak jos, visi darbai paprasti ir pasigaminti tokius nesunku. Į audinį įrištas kalėdinis žaisliukas (arba putplasčio burbulas), papuoštas žalia šakele, raudona uogele. Ant popieriaus suklijuota eglutė iš didesnių ir mažesnių spalvotų sagų… O jeigu viena iš jų – iš tavo vaikystės paltuko ar iš mamos suknelės! Gražu, jauku, miela.
Kur kas daugiau laiko ir kruopštumo prireikia gaminant kalėdinį vainiką. Pirmieji buvo retesni, su mažiau elementų, dabartiniai – gausūs, turtingi. Pradžioje gamino iš daug daug laikraščių, kad būtų tvirti ir iškilūs. Dabar pagrindą daro iš kartono: iškerpa ratą, suklijuoja kelis jo sluoksnius, apvynioja lipnia juosta, audiniu. Ant jo karštais klijais klijuoja puošybos detales: pačios surinktas ir pirktas. Vasarą sode, miške, lauke moteris prisirenka samanų, kerpių, eglės, pušies, kedro, kėnio kankorėžių, juos išdžiovina, švariai išvalo. Šiemet vainiką puošė ir graikiniais riešutais – visais, ne tik kevalais. Jai taip gražiau. O kad žiemos pasaka būtų balta ir blizgi, kankorėžius apipurškia baltais dažais arba laku.
Dirba Irena tyloje, skambant kalėdinei muzikai. Kokį vainiką gamins, mintis aplanko bedirbant.
– Atsisėdi, pradedi daryti ir net nežinai, koks jis bus – tiesiog darai. O kartais sustoji ir net nepabaigi – žiūri ir matai, kad kažko trūksta, bet nesupranti – ko? Tiesiog nėra ugnelės. Buvo tekę ir nepabaigti, išardyti.
iekada nedarau kelių vainikų iškart – tik po vieną. Bandžiau kartą daryti dvi vienodas puokštes, bet nepavyko, kažkas kitaip, ir viskas. Buvo akimirkų, kai rankos nusvirdavo: visus apdalinau, gal niekam ir nebereikės?.. – pasakoja Irena, tik pastaraisiais metais įsidrąsinusi savo darbus parodyti kitiems mugėse.
Moterį kurti labai skatino ir palaikė savi – vaikai, draugai. Tad suprantama, savo pirmuosius darbus Irena jiems ir išdovanojo. Sau nedaug ką pasiliko, nes mažame bute tiesiog nebūtų vietos, kur juos padėti. Prisiminimui – daugybė nuotraukų planšetėje, feisbuke.
Šiemetėms šventėms Irena puošmenas kurti pradėjo anksti – spalio pradžioje, tad prigamino visko tikrai nemažai. Kai kas jau iškeliavo į Olandiją, kur gyvena sesuo, apdovanoti bus draugai, vaikų šeimos. Be abejo, jos darbų rasime ir mugėse.
Komentarai nepriimami.