Minimi Marijampolėje dailės galerijas įsteigusių mecenačių 100-mečio jubiliejai

Taip jau sutapo, kad vos dvi dienos skiria dviejų žymių asmenybių, daug nusipelniusių Marijampolei, šio miesto garbės piliečių, meno mecenačių Magdalenos Birutės Stankūnienės (1925–2017) ir Beatričės Kleizaitės-Vasaris (1925–2023) gimtadienius. Šiomis dienomis joms abiems būtų sukakę 100 metų. Ta proga Marijampolės B. Kleizaitės-Vasaris galerijoje atidaryta paroda, kurioje yra eksponuojami šios iškilios moters apdovanojimai bei 15 naujų meno kūrinių, o Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje pradėjo veikti M. B. Stankūnienės darbų paroda.

Pristato mecenatės apdovanojimus

mokejimai.suvalkietis.lt reklama

Iš Beatričės Kleizaitės-Vasaris sukauptų išeivijos dailės kolekcijų buvo sukurti net du ryškūs muziejai – 2010 m. Anykščiams padovanojusi savo sukauptą per 120 angelų kolekciją (tapybos, grafikos, skulptūros, tautodailės kūrinių), ji davė pradžią Angelų muziejui, o savo tėvų gimtinei Marijampolei padovanojo daugiau kaip 400 dailės kūrinių kolekciją, kurios pagrindu 2014 m. buvo įkurta Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija.

Daugybę metų išeivijoje praleidusi meno mecenatė, kultūros veikėja B. Kleizaitė-Vasaris 1991 m. grįžo į Lietuvą ir vadovavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo šalpos fondui, kuris pasistengė, kad Vilniuje, šalia Arkikatedros, būtų pastatytas Gedimino paminklas. Mecenatės pastangomis į Lietuvą parvežti Vytauto Kašubos, Adomo Galdiko, Vytauto Igno bei kitų užsienio lietuvių kūriniai. Ji pati yra parašiusi monografijas „Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse“ (2003), „Albinas Elskus: grožio ir vizijos dailininkas“ (2009), angelologijos studiją „Angelai“ (2011–2013).

„Man padėjo tai, kad aš esu moteris“, – yra sakiusi B. Kleizaitė-Vasaris. Po jos išėjimo Amžinybėn moters dukros Marijampolės B. Kleizaitės-Vasaris menų galerijai padovanojo 15 meno kūrinių, tarp kurių keletas yra pačios mecenatės portretai, taip pat mecenatės gauti apdovanojimai ir diplomai. Jų paro­da atidaryta minint 100-ąsias B. Kleizaitės-Vasaris gimimo metines. Tarp apdovanojimų – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, Barboros Radvilaitės medalis, Marijampolės Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, ordinas ir Marijampolės garbės piliečio ženklas, taip pat Amerikoje gauti apdovanojimai.

Liko arti savo gimtojo krašto

Sausio 5-ąją 100 metų sukako Marijampolės ir Vilkaviškio garbės pilietei, dailininkei ir mecenatei Magdalenai Birutei Stankūnienei. Ją menui ir kultūrai neabejingi marijampoliečiai prisimena kaip ypatingą skonį turėjusią menotyros ir kultūros puoselėtoją, kuri, nors ir gyvendama Amerikoje, Čikagos mieste, savo darbais ir šviesiomis mintimis visada buvo arti savo gimtojo krašto, Oželių kaimo netoli Šunskų.

1925-aisiais Vilkaviškio apskrities Šunskų valsčiaus Oželių kaime gimusi būsimoji dailininkė 1943 metais buvo priversta palikti Lietuvą, į kurią vėl sugrįžo 1969-aisiais ir nuo tada daugiau kaip penkis dešimtmečius nuolat ją lankė su naujais savo kūriniais, knygomis, naujomis idėjomis. Per tuos dešimtmečius šimtai jos tapybos ant drobės ir medžio, batikos, kitokia technika atliktų darbų papuošė įvairių Lietuvos miestų ir miestelių muziejų, bibliotekų, sveikatos ir kitų įstaigų sienas. Juos saugo Marijampolės viešoji Petro Kriaučiūno biblioteka, jie puošia ilgus Marijampolės ligoninės koridorius, daug jų saugoma Marijampolės kultūros centre, kur veikia jos vardo menų galerija.

Nuolat lankėsi Marijampolėje

Naujojoje parodoje eksponuojami gėlių paveikslai, kurie yra daug kartų didesni už laukuose ir darželiuose augančias gėles. Gėlių menininkė yra nutapiusi labai daug, jose ji matė magišką jėgą, žavesį ir grožį. Jos paveiksluose gėlės ir tropikų augmenija nepaprastos, vešlios, iš įvairių egzotiškų šalių, kurias menininkė yra aplankiusi per savo labai turiningą gyvenimą.

Šių eilučių autoriui daugiau kaip tris dešimtmečius teko bendrauti su menininke ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Klausiama, kaip švenčia savo gimtadienius, kartą ji prisipažino, kad nemėgsta didelių iškilmių, jai daug smagiau laiką praleisti su viena kita artima bičiule.

Pirmoji dailininkės darbų paro­da Sūduvos sostinėje surengta 1990 metais, dar po metų ji su poete Julija Švabaite-Gyliene vėl apsilankė čia ir tuometėje miesto centrinėje bibliotekoje surengė susitikimą su savo kūrybos gerbėjais. Po to į Marijampolę ji atvykdavo beveik kasmet, kelerius metus iš eilės miesto tuometės Dailės mokyklos moksleiviams skyrė savo vyro Jono Stankūno vardo premijas, taip skatindama būsimuosius menininkus.

– Savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad svarbiausia gyvenime – dalintis su kitais, atiduoti skolą tėvynei Lietuvai. Sutikau Lietuvoje daug gerų žmonių, padėjusių man įgyvendinti savo planus. Visada sakau, kad Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio supratimas, geranoriškumas leido daug ką padaryti, daug ko pasiekti, grąžinti į Lietuvą daugybę garsių kraštiečių darbų. Didžiausia dovana man gimtadienio proga būtų žinia, kad atsirado daugiau žmonių, kurie ką nors paaukojo tėvynei Lietuvai, – yra sakiusi dailininkė.

Knygos vertas gyvenimas

Kai likus keleriems metams iki mirties susitikęs dailininkę Druskininkuose įkalbinėjau apie jos gyvenimą parašyti knygą, Magdalena tik numojo ranka – geriau rašyti apie jos kūrybą, apie parodas ir susitikimus, negu apie ją asmeniškai. O parašyti tikrai būtų apie ką – per daugelį dešimtmečių M. B. Stankūnienė bičiuliškai bendravo su šimtais garsių Lietuvos žmonių – dailininkų, rašytojų, dainininkų ir šokėjų, ministrų ir viceministrų, direktorių ir eilinių žmonių. Kiek visokių įdomių ir pikantiškų situacijų būta, kiek daug padėta bėdoje atsidūrusiems garsiems Lietuvos žmonėms…

M.B. Stankūnienės menų galerija Marijampolėje yra tikras dailininkės kūdikis, nes menininkė sugebėjo įtikinti ir tuometį Marijampolės merą Vidmantą Brazį, ir buvusį Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorių Romualdą Budrį, kad meno galerijos šiame mieste labai reikia, pati tam skyrė 100 tūkstančių litų asmeninių lėšų. Šios galerijos raktas jai buvo įteiktas 2007 metais.

– Galerija įrengta labai gerai, puikus apšvietimas, galiu tik pasidžiaugti, kad mano paaukoti pinigai tikrai tinkamai panaudoti. Tačiau turiu dar ir kitą svajonę – noriu, kad šiuose erdviuose rūmuose atsirastų vietos dar vienai galerijai, kurioje būtų nuolatinė iš Sūduvos krašto kilusių menininkų ekspozicija, – sakė galeriją pamačiusi M. B. Stankūnienė.

Ir po kurio laiko šalia dailininkės vardo galerijos atidaryta ir Suvalkijos dailės galerija, kurioje eksponuojami šiame krašte gimusių, o dabar įvairiuose pasaulio kampeliuose gyvenančių dailininkų darbai.

Gimtoji sodyba Oželiuose neišnyko

– Vaje, koks liūdnas vaizdas, – atsiduso dailininkė, 2007 metais aplankiusi savo gimtąją sodybą Oželiuose, prie Žvirgždės upelio. Tada sodyba buvo labai apleista, nyko, bet vėliau atsirado nauji jos savininkai ir dabar dailininkės gimtinė atgimusi, sutvarkyta.

2008 metų rugpjūtį mecenatei buvo įteiktos Marijampolės garbės pilietės regalijos.

Sūduvos krašto sostinė tada pagaliau atidavė skolą ir atliko tai, ką seniai turėjo padaryti – pagerbė neeilinę moterį, menininkę, žmogų, apie kurios kūrybiškumą, nuoširdumą, šilumą, rūpestį kitais žino šimtai ar tūkstančiai žmonių ir Lietuvoje, ir Amerikoje.

Jos meilė Lietuvai visada buvo labai stipri. Dailininkė yra pasakojusi, kad dar tada, kai Lietuva buvo okupuota, ne vienas veikėjas smerkė Magdaleną, kad į ją važiuoja, kad dovanoja meno kūrinius. „Aš niekada ant nieko nepykstu, neįsižeidžiu, visada visiems už viską skubu atleisti, nes gyvenimas yra per trumpas, kad jį gaištume ir eikvotume nereikšmingiems dalykams“, – yra sakiusi žymi kraštietė.