„Suvalkietyje“ jau rašėme, kad Marijampolės savivaldybės administracijai kilo idėja įamžinti miesto įkūrėjos Pranciškos Ščiukaitės-Butlerienės atminimą ir pastatyti jai paminklą. Antradienį Krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejuje susirinko gražus būrelis istorikų, menininkų, architektų, miesto gyventojų. Jie diskutavo, ar tokss paminklas reikalingas, koks jis turėtų būti ir kur iškilti. Visi pritarė, kad paminklo miesto įkūrėjai būtinai reikia ir kad jis galėjo atsirasti dar anksčiau.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Istorinių faktų žinoma nedaug
Pradėdamas diskusiją Savivaldybės vicemeras Artūras Visockis pabrėžė, kad pasiūlymas įamžinti Marijampolės įkūrėją grafienę P. Butlerienę yra drąsi idėja, o pats pasiūlymas itin aktualus dabartiniame geopolitiniame kontekste, kai ukrainiečių istoriją okupantas bando suniekinti ar sunaikinti. „Turime saugoti mūsų istoriją, atsigręžti į ištakas, prisiminti tuos žmones, kurie sukūrė tai, ką dabar turime. Manau, kad ši idėja atsirado laiku, norisi ją gerai išdiskutuoti ir nepadaryti klaidų, išgirsti visuomenės nuomonę“, – sakė vicemeras.
Krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus istorikas Tomas Kukauskas supažindino su Butlerių giminės istorija ir akcentavo, kad istorinių faktų apie šią didikų šeimą žinoma nedaug.
– Grafienė yra Ščiukų giminės atstovė. Tai buvo pakankamai žinomi grafai, didikai, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėti dar apie 1425 metus. Žymiausias jų šeimos atstovas yra Stanislavas Antanas Ščiuka (apie 1654–1710 m.), Didžiosios karūnos kanceliarijos regentas, karūnos referentas ir Lietuvos pakancleris. Nėra žinoma, kada tiksliai gimė grafaitė ir būsima grafienė Pranciška. Tai galėjo būti apie 1690 metus, nes pirmasis jos sūnus Juzefas gimė apie 1707–1710 metus. Manoma, kad ji gimė Gaižuvos dvare Žemaitijoje, bet nėra duomenų, kaip susipažino su būsimu vyru Marku Antonijumi Butleriu, kada jie susituokė, kur ji palaidota.
Šeima puikiai sugyveno, turėjo lygias teises ir gerbė vienas kitą. Markas Antonijus Lenkijoje įkūrė Franopolio (Frampolio) miestą Pranciškos garbei. Tikiu, kad jis tarėsi su grafiene, kur įsikurs Marijampolė. Pirmiausia atsirado Kvietiškio dvaras. Jame lankydamiesi grafai turbūt ir nusprendė, kad netoliese yra gera vieta, kurioje sueina ekonominiai keliai ir ten galima įkurti miestą, – teigė istorikas.
T. Kukauskas pabrėžė, kad labai svarbus grafienės nuopelnas yra bažnyčios statyba, nes tuo metu bažnyčia vaidino ne tik religinį, bet ir administracinį vaidmenį, nes joje buvo registruojami gimimai, krikštijama, registruojamos santuokos ir mirtys. Apie 1749 m. pirmą kartą minimas Marijampolės miestas. Netrukus jis susijungia su Starapole, Marijampolės pavadinimas lieka.
Įvaizdį pasiūlė dirbtinis intelektas
Marijampolės turizmo informacijos centro vadovė Ieva Vizgirdienė papasakojo, kaip kituose miestuose įamžinti jų įkūrėjai. Panevėžyje 2003 metais pastatytas paminklas miestą įkūrusiam Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Jogailaičiui, Biržuose gal jau šiemet atsiras paminklas šio miesto įkūrėjui kunigaikščiui Kristupui Radvilai Perkūnui. Ščiukų giminės atstovui A. S. Ščiukai 2014 metais buvo atidengtas paminklas jo vardu pavadintame Ščučino mieste Lenkijoje.
I. Vizgirdienė pastebėjo, kad paminklai dažnai tampa turistų traukos objektu, jie būna gausiai lankomi, liečiami rankomis. „Svarbu, kad paminklas būtų šalia žmonių, prieinamas, parodytų miesto ryšį su istorija. Pabandžiau panaudodama dirbtinį intelektą sukurti to paminklo viziją“, – sakė ji ir pademonstravo variantą, kuris salėje sukėlė šurmulį, o vėliau kalbėjusiems priminė proletariato vado Lenino bendražygę Nadeždą Krupskają.
Miesto širdis išliko toje pačioje vietoje
Vyriausiasis Marijampolės savivaldybės administracijos architektas Arvydas Bekeris pademonstravo 1941 metų Marijampolės žemėlapį, parengtą pagal 1924 m. miesto planą. Jame aiškiai matoma miesto širdis – bažnyčia ir marijonų vienuolynas. Tuomet 682 hektarus užėmęs miestas per daugiau kaip aštuonis dešimtmečius išsiplėtė iki 3574 hektarų, t. y. beveik 7 kartus, bet jo širdies vieta liko ta pati.
– Apžiūrėjau daug vietų, kur galėtų atsirasti paminklas miesto įkūrėjai ir man geriausia pasirodė skverelis tarp Dramos teatro ir prokatedros. Žinoma, gal yra ir alternatyvų, todėl labai kviečiu visuomenę siūlyti, diskutuoti. Reikia skelbti atvirą viešą konkursą, nes paminklas turi stovėti ne vieną dešimtmetį ar šimtmetį, tai mūsų istorija ir Marijampolės šaknys, – pabrėžė A. Bekeris.
Diskusijose dalyvavęs istorikas Benjaminas Mašalaitis sveikino idėją įamžinti miesto įkūrėją, kartu pastebėdamas, kad gal mitų ir legendų nereikėtų sureikšminti, o istoriškai niekuo nepagrįstiems teiginiams apie grafienės meilę katėms neskirti per daug dėmesio. Kitas istorikas – Rimvydas Urbonavičius – pastebėjo, kad jis dirba Archyvo pastate P. Butlerienės gatvėje, kuri anksčiau vadinosi Policijos, Milicijos, F. Dzeržinskio vardais, taigi miesto centre grafienės vardas jau įamžintas. R. Urbonavičius taip pat gyrė idėją įamžinti šią asmenybę.
Paminklui siūlė ir kitas vietas
Muziejininkas Arūnas Kapsevičius teigė, kad su kolegomis yra dalyvavęs Butlerių giminės gerbėjų suvažiavime, aplankęs šių grafų valdytas žemes, surinkęs knygas apie juos. „Idėja įamžinti grafienę labai gera, bet erdvė prie Dramos teatro jau yra perkrauta, ten stovi ir nelabai vykęs suoliukas, ir gražus koplytstulpis pirmojo lietuviško spektaklio atminimui. Gal pagalvokime apie Kvietiškio dvaro teritoriją. Ten bus sutvarkytas senas sandėlis magazinas, bus traukos objektas“, – svarstė jis. Tokiam siūlymui pritarė ir Kvietiškio bendruomenės atstovas Gediminas Jasinevičius.
Visuomenininkė, į grafienės P. Butlerienės įvaizdį miesto renginiuose įsikūnijanti Vida Mickuvienė sakė, kad vieta paminklui turi būti susijusi su grafiene, ir skverelis šalia bažnyčios tam tikrai tinka. Ji priminė, kad bažnyčioje yra puikus skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas P. Butlerienės horeljefas. Svarbu ir tai, jog buvusi grafaitė ir grafiene tapusi Pranciška yra pirmoji Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės moteris, įvardinta kaip vienvaldė turto valdytoja. Kaip paminklo vietos alternatyvą V. Mickuvienė paminėjo ir Poezijos parką, nes tai žemės, kurias grafienė marijonų vienuoliams padovanojo.
Buvęs ilgametis savivaldybės vyriausiasis paminklotvarkininkas Gedeminas Kuncaitis teigė, jog idėjos sumanytojų laukia sunkus darbas, reikės daug jėgų ir pinigų. „Kas imsis šito darbo, jau pats taps paminklu. Manau, kad reikia įamžinti ir grafienę, ir jos vyrą, nes jie yra lygiaverčiai“, – teigė G. Kuncaitis.
Įamžinimo verta ir grafienė, ir jos vyras
Jam pritarė ir Savivaldybės tarybos narys Romualdas Makauskas: „Juos abu reikia įamžinti, abu daug nuveikė miestui, tai buvo pora, ir pasakojimas apie juos būtų platesnis. Turime nuspręsti, ar pastatome šį paminklą ir viskas tuo baigiasi, ar tai bus kompleksas, dar tęsime kažką, dar įamžinsime po 10–20 metų ir kitus, nusipelniusius šiam miestui?“, – klausė Tarybos narys.
Marijampoliečių bendrijos pirmininkas Gintaras Skamaročius gyrė idėją įamžinti Butlerius. Jo nuomone, paminklas galėtų atsirasti ir Kvietiškyje, ir prie bažnyčios arba vienuolyno. Gidė Jurgita Bubnienė pastebėjo, kad legenda apie grafienės meilę katėms ir kačių skulptūros mieste pritraukia turistus, jiems įspūdį daro tai, kad mūsų miestu rūpinosi būtent moteris.
Įdomus bei aktualus buvo skulptoriaus Kęstučio Balčiūno pasisakymas. Jis akcentavo tai, kad būtina įkurti specialų fondą tokio paminklo statybai, jame reikia kaupti pinigus, išgryninti idėjas, nes vienas ar kitas Savivaldybės darbuotojas to nepadarys. Architekto Gintauto Vieversio nuomone, tokios skulptūros nestatomos parkuose, tad Poezijos ar Kvietiškio parko vietos nėra tinkamos. Jis teigė, kad būtina stiprinti miesto kultūrinį foną ir koncentruotis į centrą. Siūloma vieta Kačių kiemelyje paminklui netinka. G. Vieversys siūlė pagalvoti ir apie akmenimis grįstą vietą šalia bažnyčios, prie dabar istoriniame pastate veikiančios šarvojimo salės.
Diskusijos pabaigoje A. Visockis padėkojo už išsakytas įdomias nuomones, už aktyvumą ir neabejingumą miesto istorijai. „Jus išgirdome, dabar mūsų laukia daug darbų, susijusių su šios idėjos įgyvendinimu. Išties reikės sukurti ir mechanizmą, kaip tai įgyvendinti. Skulptūra Marijampolės įkūrėjai tikrai bus“, – neabejojo vicemeras.
Komentarai nepriimami.