Prieš 120 metų, t. y. 1905 m. vasario 27 d., Marijampolės apskrities Šunskų kaime gimė kunigas, istorikas Vaclovas Strimaitis. Kunigas žinomas ne tik savo dvasine veikla, bet ir istorijos tyrinėjimais. Kur tik jis kunigavo, rinko ir užrašė to krašto istoriją. Todėl šiandien turime kunigo raštus apie Bagotosios kaimą, Gražiškius, Kazlų Rūdą, Sasnavą, Šunskus, jo užrašytus brolių ir sesių atsiminimus. Istorinė atmintis suteikia mums galimybę žinoti savo praeitį.
Archyvo nuotraukos
Augo didelėje šeimoje
Kunigas, istorikas Vaclovas Strimaitis kilęs iš didelės vienuolikos vaikų šeimos, kurioje augo trys dukros ir aštuoni sūnūs. Mokėsi Šunskų pradžios mokykloje, po to baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos penkias klases 1923 metais įstojo į Seinų kunigų seminariją, o 1929 m. birželio 16 d. buvo įšventintas į kunigus.
Pirmoji V. Strimaičio vikaravimo vieta – Kudirkos Naumiestyje. 1930 metais kunigas buvo perkeltas į Šakius, o po dvejų metų išvyko studijuoti į Romą, kur įgijo kanonų teisės licenciatą. Po trejų studijų metų, 1935–1937-aisiais, V. Strimaitis vikaravo Gražiškiuose. Apie tos vietos istoriją jis parašė ir 1940 metais išleido knygelę „Gražiai–Gražiškiai“.
Kur V. Strimaitis begyveno, kur bedirbo, apie tas vietoves rinko žinias, rašė jų istorijas. Karo metus jis praleido Meteliuose, bažnytkaimyje tarp Dusios ir Metelio ežerų. Čia kunigaudamas V. Strimaitis susipažino su kaimyninės Krikštonių parapijos klebonu, istoriku Jonu Reitelaičiu (1884–1966), kilusiu nuo Sasnavos. Jų draugystė ir bendradarbiavimas tęsėsi visą gyvenimą: kunigai susirašinėjo, dalinosi surinkta medžiagą. Išliko 21 J. Reitelaičio rašytas laiškas V. Strimaičiui. Tai tikras įvairių istorinių žinių rinkinys.
Daug nuveikta istorijai
1945 metais V. Strimaitis paskiriamas Alytaus Angelų Sargų parapijos klebonu. Šiame krašte praėjo beveik dešimt sudėtingų pokario metų. Per tą laiką trys jo seserys ir keturi broliai pateko į kalėjimus, lagerius ir tremtis. Pats klebonas iš paskutiniųjų rūpinosi jų vaikais, leido į mokslus. 1954 metais kunigas skiriamas į Šakių rajono Nemirų kaimą, tačiau netrukus tampa ir Bagotosios klebonu. Ten tarnauja iki 1970 metų, daug nuveikdamas istorijai: parašyti pasakojimai apie Bagotąją, Kazlų Rūdą, Palangą, Pilviškius, Sasnavą, Šunskus ir daug kitų darbų. Labai įdomūs jo užrašyti sesers Marijos ir brolių Broniaus, Jono ir Vinco atsiminimai iš tremčių ir lagerių. Gaila, ne viskas išliko…
1970 metais rugsėjo 25 d. V. Strimaitis paskiriamas Lazdijų parapijos klebonu ir Lazdijų dekanato dekanu. Be kitų svarbių veiklų, jis toliau gilinasi į įvairių vietovių ir parapijų praeitį. Aprašė Alvito, Lazdijų, Igliaukos, Liškiavos, Pajevonio, Marijampolės, Žemosios Panemunės, Lazdijų istorijas, pradėjo rašyti Seinų–Vilkaviškio vyskupijos kunigų biografijas, tačiau šį darbą nutraukė netikėta kunigo mirtis 1982 m. spalio 8 d.
Kunigas prisimenamas kaip taurus žmogus
V. Strimaitį amžininkai prisimena kaip istorijos žinovą, kuklų, paprastą žmogų, padedantį neturtingiesiems, besirūpinantį bažnyčia ir jos išlikimu.
Vaclovo Strimaičio rankraščiai saugomi Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto bibliotekose. Praėjusiais metais nemažą jo rankraščių dalį priėmėme saugoti į Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialą. Dėkojame kunigo istoriko giminaitėms Dalei Strimaitytei ir Vilijai Savčenkienei, kurios maloniai patikėjo mums šiuos dokumentus saugoti, tvarkyti ir naudoti. Giminaičių dėka mūsų archyve yra įdomių ir svarbių kunigo surinktų dokumentų: rankraščiai apie bažnyčias, miestus, miestelius, kaimus, įvairių asmenų ir jo paties atsiminimai, asmeniniai dokumentai, nuotraukos, žemėlapiai ir panašiai.
Tikime, kad šie svarbūs istorijos liudininkai padės atskleisti ne vieną mūsų krašto paslaptį. Štai, kaip istorijos reikšmę matė kun. V. Strimaitis: „Sunku lietuviui pažinti savo krašto istoriją. Ir kur nebus sunku: pilis priešai griovė, piliakalnius patys arė, o senoviniai raštai užkeikti svetimu žodžiu. Nemažesnė sunkenybė yra ir su šeimų istorijomis, kurių pagrindinis šaltinis yra išlikusios metrikų knygos, o ir tos pačios sukrevezotos svetimomis kalbomis. Iš kur tad semtis žinių, reikalingų šeimų istorijoms atkurti? Belieka senelių pasakojimai, o ir tie besilpstančios atminties iškraipyti.
Atsiras ir toks, kuris paklaus, o kam to reikia? Tuo tarpu jis pats rūpinasi savo karvės dokumentais, žino jos kilmę, protėvius, o užklaustas savo močiutės vardo ar mamos pavardės mykia lyg ta jo karvė, tarsi jis būtų augęs tvarte, bet ne šeimoje… Daug yra tokių, kurie nežino, iš kur tėvai kilę, nežino savo artimųjų giminaičių, nors jie buvo ir jo gyvenime reikšmingi žmonės… Žinoti tėvų ir senelių praeitį – tai vaikų ir ainių pareiga… Praeities žinios, nors ir labai būtų nugrimzdusios, šaukiamos atsiliepia, deja, mažai kas jas šaukia, mažai jos ir atsiliepia“, – rašė kunigas.
Vaclovo Strimaičio gimimo metinėms rengiama jam skirta paroda: ji veiks Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filiale (P. Butlerienės g. 9) nuo vasario 28 d. 15 valandos. Visus prašome apsilankyti.
Rimvydas URBONAVIČIUS, Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo vyriausiasis archyvaras
Komentarai nepriimami.