Marijampolietė Karolina Uldinskaitė bet kokią popierinę ar metalinę dėželę gali paversti meno kūriniu. Per keletą metų ji ne tik sukaupė įspūdingą savo darbų kolekciją, bet ir kūrybine ugnele užkrėtė kitus.
Mokydama kitus tobulėja ir pati
Veiklos Karolinai nestinga. Ji – „Caritas“ socialinė darbuotoja, vedanti užsiėmimus žmonėms, turintiems negalią. Taip pat vadovauja senjorų ir neįgaliųjų klubui „Bičiuliai“, kurio nariai porą kartų per savaitę renkasi Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje.
– Šiandien mūsų, bičiulių, yra apie 20 ir visi įdomiai leidžiame laiką: vieni dainuoja ansamblyje, kiti užsiima kūryba. Mokau žmones įvairiausių technikų, o kartu tobulėju ir pati. Taip pat mes dalyvaujame įvairiuose renginiuose, koncertuose, organizuojame edukacijas, rengiame parodas, važiuojame į ekskursijas (ačiū Savivaldybei už transporto išlaidų finansavimą), susitinkame su bičiuliais iš kitų miestų. Ypač susidraugavome su Kalvarijos ir Suvalkijos socialinės globos namais, su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Prienų rajono filialu. Vieni iš kitų pasimokome, parodome savo kūrybą. Štai ir rytoj, kovo 1 dieną, mūsų komanda dalyvaus Kaziuko mugėje Prienų muziejuje, prekiaus savo rankų darbo gaminiais, – pasakoja klubo direktorė K. Uldinskaitė ir kviečia apsilankyti Kaziuko mugėje Prienuose.
Deja, Marijampolėje vykstančiose mugėse „Bičiuliai“ nedalyvauja, nes muges organizuojanti įmonė neįgaliesiems jokių nuolaidų nedaro. „Mums per brangu. Kai muges rengdavo pati Savivaldybė, dalyvio mokestis būdavo simbolinis“, – pastebi Karolina.
O parodyti marijampoliečiai turi ką. Per užsiėmimus klube jie daug ko išmoksta: ir lipdyti, ir dekupuoti, ir atvirukus sukurti – paprastesnius ir prabangesnius, iš šilkinio, veliūrinio, tekstūruoto popieriaus, papuoštus akutėmis. Karolinos pamokyti, žmonės noriai pasineria į kūrybą.
– Viena moteris kuria meniškus knygų skirtukus, kitos iš keramikinių karoliukų gamina papuošalus: sages, auskarus, apyrankes, pakabukus. Mokiau jas gaminti ir odinius papuošalus, bet norint padaryti gražiai, kokybiškai, ieškant vienetinių išpildymų – tam reikia skirti daug laiko.
Karolinos silpnybė – oda
Pirmą savo darbą iš odos – fortepijoną – Karolina sukūrė 2013 m., bet, kaip dabar pripažįsta, darbas nebuvo tobulas. Tiesa, tai pastebi tik ji pati, lygindama su po keleto metų sukurtu kitu fortepijonu, kuris, pasak jos, pavyko kur kas geriau.
Darbo su oda pradžiamokslį Karolina įgijo Marijampolės kultūros centre kartą per savaitę vykusiuose mokymuose.
– Išmokau gaminti papuošalus, bet mane traukė kažkas daugiau. Tuomet viena mokytoja iš Kybartų pamokė, kaip kurti paveikslus. O kai 2017 m. iš Marijampolės užimtumo tarnybos buvau pasiųsta į Kauno Justino Vienožinskio menų fakultetą (dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas), mano užsidegimu kuo daugiau išmokti žavėjosi net dėstytoja Lolita Grabauskienė. Ji pamatė, kad aš tikrai motyvuota – nuo pat pirmos dienos pradėjau rimtai dirbti ir per tris mokymų savaites „sugėriau“ viską, kuo dėstytoja dalijosi.
Pirmas darbas, kurį dėstytoja man patikėjo, buvo smuikas. Po to dar sukūriau saulę ir paveikslą. Taip pat išbandžiau įvairias odos technikas ant smulkių kvadratėlių ir iš jų padarėme bendrą paveikslą, – pasakoja Karolina.
Tai, ką išmoko, ji perduoda klubo „Bičiuliai“ nariams. Vieniems lengviau sekasi, kitiems – sunkiau, bet visi stengiasi.
Kūrybai įkvepia muzika
Prie savo darbo stalo namuose Karolina prisėda dažniausiai savaitgalį. Tada atsiduoda tik kūrybai ir įgyvendina visą savaitę nešiotą mintį.
Nors su muzika K. Uldinskaitė sako neturi nieko bendra, bet ją labai traukia muzikos instrumentai.
Kaip juos pagaminti, minčių ieško internete, bet ten jos labai menkos. Daugiau subtilybių perpranta pati dirbdama, ieškodama geriausių sprendimų. O kūrybai įkvepia muzika, daina arba koks nors filmas. Taip gimė smuikas, gitara, fortepijonas, muzikinė dėžutė. Tad tikriausiai ir stebėtis nereikia, kad dažniausiai jos darbai dovanojami operos solistams, Muzikos ir teatro akademijos dėstytojams.
Dabar Karolinos mintis užvaldė gramofonas – toks, kokį matė filme. Vis galvoja kaip išgauti įspūdingą garsintuvo formą. Ir ji tikrai jį padarys – tokį, kokį mato savo vizijose. Ir būtinai iš jo sklis muzika. Taip, kaip iš laikrodžio.
– Žinojau, kad tokią dėžutę-laikrodį būtinai sukursiu, tik reikėjo subrandinti mintį. Pirmiausia jai parsisiunčiau skambantį mechanizmą, kaip muzikinėse dėžutėse būna. Ilgokai jis užsistovėjo lentynoje, kol kilo mintis padaryti du viename – laikrodį-vazą, ir ten tiko mano įsigytas mechanizmas, – pasakoja Karolina ir pasuka laikrodžio rankenėlę. Pasklinda švelni muzika.
Karolinos planuose – iš dėžutės padaryti mini radiją. Tokį, kuris primintų nešiojamą tranzistorinį radijo imtuvą VEF – su įvairiais užsukamais mechanizmais ir su sklindančia melodija.
Iki galutinio rezultato reikia paplušėti
Dažniausiai Karolina dirba su gyvulinės kilmės oda, kurią – lakuotą arba nelakuotą – perka specialiose parduotuvėse. Skiriasi jos ne tik tekstūra, bet ir panaudojimu. Su nelakuota dirbti leng-viau, ją galima dažyti, tonuoti, išgauti sendintos odos vaizdą.
Įdomu dirbti ir su augalinio rauginimo oda, kuri gaminama naudojant natūralias augalinės kilmės medžiagas, t. y. medžio žievės taninus. Tai seniausias žinomas odos išdirbimo metodas. Tokia oda mirkoma labai karštame vandenyje, o šiam atvėsus, rankomis tempiama ant metalinės ar popierinės dėžutės, ar gipso trafareto ir pirštais arba įrankiais formuojami „piešiniai“: ornamentai, veidai, bangos ir kt. Iškilus vaizdas išgaunamas klijuojant servetėles.
Norimo dydžio, formos popierines dėžutes Karolina dažniausiai klijuoja pati, savo išvirtu mišiniu iš miltų ir vandens. Tokie klijai ne taip greitai išdžiūsta, kaip lipalas, „Moment“ ar tapetų klijai. Jais galima koreguoti raštą, tepti dar kartą. Beje, gruntui išdžiūti Karolina leidžia natūraliai, nenaudoja džiovintuvų.
Dirba Karolina ir su eva guma arba „putgume“, kuri puikiai karposi, yra minkšta ir gerai palaiko formą.
– Gaminti stengiuosi be jokių eskizų, taip, kaip sugalvoju. Būna ir taip, kad darant vieną, gimsta kito vizija, tačiau pradėto darbo nemetu, o pirma baigiu vieną, kad „nenuplauktų“, tada imuosi kito, – kūrybiniu procesu dalijasi Karolina.
Paklausta, ar pavyktų pagaminti antrą tokį patį darbą, Karolina sako, kad to net nesiekia: „Gaminau ne vieną ir smuiką, ir fortepijoną, bet nė vienas nebuvo toks pat. Ir taip darau specialiai.“
Komentarai nepriimami.