Šių metų pavasario pradžia ūkininkams buvo gera žadanti. Permainingą žiemą augalai atlaikė – vasario šalčiai žalos padarė mažiau nei tikėtasi. Pavasarinė sėja prasidėjo laiku, netgi anksčiau, nei paprastai. Nekantriausieji su sėjamosiomis laukuose buvo pastebėti jau kovo pabaigoje. Nepaisant visko, iki pilnos laimės ūkininkams ir augalams trūksta vieno – drėgmės.
Laukia drėgmės ir tikisi išvengti šalnų
Kalvarijos savivaldybės Juodelių kaimo ūkininkas Karolis Viganauskas itin šiltas pirmąsias balandžio dienas skubėjo išnaudoti augalų purškimui. Ūkininkas pasakojo, kad žieminius kviečius rudenį pasėjo gana vėlai. Netikėtai atsiradus galimybei išsinuomoti sklypą, teko apsispręsti: mėginti sėti žieminius kviečius pasibaigus palankiausiems rudeninės sėjos terminams ar ramiai laukti pavasario ir laiku sėti kokią nors vasarinę kultūrą. „Nusprendžiau rizikuoti ir lapkritį pasėjau žieminius kviečius, nes, mano nuomone, geriau prastesnė žieminė, nei išpuoselėta vasarinė kultūra – pelningiau vis tiek bus parduoti žieminę“, – apsisprendimą paaiškino ūkininkas.
K. Viganauską darbo metu pasėlių lauke sutikęs Kalvarijos savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Darius Kuprelevičius atkreipė dėmesį, kad maistingąsias medžiagas augalams reikia atiduoti tuomet, kai augalai pradeda pasisavinti tręšimo produktus, nes per sausą žemę trąšų įsisavinimas suprastėja arba visai nevyksta. Vertindami tręšiamus pasėlius ir ūkininkavimo patirties turintis Savivaldybės specialistas, ir Juodelių ūkininkas prognozavo, kad augalai, jeigu neužklups didelės šalnos, turėtų atsigauti ir „pasivyti“ sėtus laiku. „Gerai, kad Karolis pasirinko skleisti skystos frakcijos trąšas.
Granules berti jau būtų rizikinga, nes dirvoje per mažai drėgmės, jos tiesiog neištirptų. Sausra nei augalams, nei ūkininkams šiuo metu tikrai nepadeda. Sunku pasakyti ar jos pavyks išvengti visą šiltąjį sezoną. Žiemą sniego, galima sakyti, neturėjome, drėgmės rezervai nepasipildė, o ir toliau jie senka, nes kritulių beveik neturime“, – situaciją apžvelgė Kalvarijos savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas.
Patikimas ūkio darbuotojas – misija neįmanoma
Nepaisant visko, ūkininkas Karolis Viganauskas 2025-ųjų ūkininkavimo sezoną pradeda nusiteikęs džiugiai, nors šie metai jam – naujos pradžios metai. Iki šiol vystęs mišrų – pienininkystės ir augalininkystės – ūkį, šiemet ūkininkas pradeda vienos krypties ūkio kelią. Pernai rudenį 10 metų puoselėtą pienininkystės ūkį su 50 melžiamų karvių jis likvidavo. Karolis sako, kad sprendimas buvo nelengvas, tačiau apgalvotas ir kurį laiką planuotas.
– Pagrindinė pasitraukimo iš pienininkystės priežastis – tai, kad ūkyje neturėjau darbuotojo. Dešimtmetį, galima sakyti, viską dariau vienas. Minimaliai padėjo tėvai, tačiau visa atsakomybė ir didžiausių darbų našta teko man. Tiesiog pavargau, supratau, kad nėra prasmės juodai dirbti ir neturėti laiko pomėgiams, poilsiui, šeimai. Esu bandęs perleisti dalį darbų samdiniams, tačiau rimto žmogaus rasti nepavyko. Aplaidaus, neatsakingo požiūrio į darbą, kuris atsispindėdavo prastėjančiuose rodikliuose, negalėjau toleruoti. Vystydamas pienininkystės ūkį investavau ne į kiekybę, o kokybę.
Man buvo svarbu geri pieno rodikliai, gyvulių sveikatingumo, gerovės klausimai, todėl galėjau pasitikėti tik pačiu savimi, – pasitraukimo iš pienininkystės priežastį paaiškino ūkininkas.
Pasak jo, ir nepastovi pieno supirkimo kaina apsisprendimui taip pat turėjo įtakos.
Karves priglaudė gretimi pienininkai
Melžiamų karvių ūkius likviduojantys Kalvarijos krašto ūkininkai savo piendaves „į marčias“ dažnai išleidžia Lenkijos ūkininkams. K. Viganausko karvių toks likimas neištiko – vos tik sužinoję, kad jaunas ūkininkas nebevystys pieno ūkio, gyvulius išgraibstė gretimi pienininkai. „Žmonės žinojo, kad mano karvių produktyvumo rodikliai – puikūs, todėl pirkėjų ilgai ieškoti nereikėjo“, – atkreipia dėmesį ūkininkas.
Tiesa, ar ateityje versis tik augalininkyste, K. Viganauskas nėra iki galo tikras.
Šiuo metu ūkininkas turi keliolika mėsinių galvijų. Su jais, sako, viskas daug paprasčiau nei su melžiamomis karvėmis. Tiek, kiek galvijų turi dabar, pelningai veiklai – mažoka, bet ar verta investuoti ir plėsti bandą, ūkininkas dar svarsto.
– Juodelių apylinkių žemės – ne pačios našiausios. Geriausiai jos tinka mišriam ūkiui vystyti. Iš 200 hektarų, kuriuos šiuo metu dirbu, nemažą dalį užima daugiametės pievos. Visiškai atsisakęs gyvulių, neturėsiu kaip jas panaudoti. Be to, mišrus ūkis suteikia galimybę paskirstyti rizikas – jei prasčiau pasiseka vienoje srityje, praradimus atsveria kita, – dvejones aiškina ūkininkas.
Ūkis išgelbėjo nuo belangės baldų įmonėje
Kad ir ką nuspręs, viena nepasikeis – Karolis Viganauskas tikrai toliau ūkininkaus. Tiesa, jei šias eilutes skaitytų 18-metis Karolis, ko gero, smarkiai tam prieštarautų. Likimo ironija – karjeros ir ateities su žemės ūkiu niekada nesiejęs jaunuolis, vėliau būtent čia ir atsidūrė.
– Užaugau šeimoje, kurioje žemės ūkio darbai buvo kasdienybė, tačiau manęs tai nežavėjo. Baigęs mokyklą įstojau į Kauno technologijos universitetą. Dar studijų metu mane pastebėjo įmonė, gaminanti baldus. Gavau darbo pasiūlymą ir išvykau dirbti į Ukmergę. Viskas buvo puiku: pozicija tenkino, darbo užmokestis puikus, kolegos draugiški. Vienintelis minusas – darbo kabinetas neturėjo dienos šviesos, pro langą mačiau tik gamybines patalpas. Jaučiausi lyg uždarytas bunkeryje. Tokiomis sąlygomis ištvėriau metus. Lengviausia išeitis buvo grįžti į ūkį – taip ir padariau. Dirbti pradėjau be didelių lūkesčių ir planų, bet štai esu čia jau daugiau nei dešimt metų ir kol kas neketinu nieko keisti, – atviravo pašnekovas.
Komentarai nepriimami.