Šiemet vasarį sukako 90 metų, kai Kaune gimė kunigas, teologijos mokslų daktaras, poetas ir kolekcininkas Ričardas Mikutavičius. Išskirtinė – gili, dvasinga, talentais apdovanota – asmenybė, palikusi labai daug. Į jo kūrybą po 1998-ųjų, jau tragiškai nutrūkus gyvybės gijai, vis dar naujai įsiskaitoma, apie ją parašyta ne viena knyga, o lemties paslaptys ne visos išaiškintos…
Į Marijampolę Ričardas Mikutavičius buvo atvykęs vienintelį kartą: 1998-ųjų gegužės mėnesį, o liepą jo jau nebebuvo. Prisikvietė jį tuometinės Kolegijos dėstytoja Vida Mickuvienė, jau senokai atradusi kitokią, „giliai kabinančią“, bet ne iš karto lengvai tas gilumas atveriančią, poeziją, parengusi poetinių programų. Kaip ji sakė Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje vykusiame literatūriniame muzikiniame vakare „Nors retsykiais pakilti“, nors su R. Mikutavičiumi buvo bendrauta ne kartą, sunku buvo ištaikyti valandą kitą viešnagei mūsų mieste – kunigas turėjo daugybę reikalų… Tačiau tiems, kas dalyvavo susitikimuose, įspūdžiai liko visam gyvenimui.
…Kai dabar dar kartą peržvelgi šio žmogaus gyvenimo ir kūrybos faktus, atrodo lyg būtų nujautęs likimą – nors rašė apie giliuosius tikėjimo (Aukščiausiu – bet ir Žmogumi) klodus, dvasines paieškas, atrodo, kad dėliojo likimo dėlionę. Pranašiškai skamba pirmojo rinkinio, išleisto 1989 m. Čikagoje, pavadinimas „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (taip vadinasi ir jo literatūrinio palikimo dvitomis, kur sudėti ne tik eilėraščiai).
Šie žodžiai, neretai kartojami, tarsi tapo bendriniais, daug kas nebežino, kas jų autorius – jie pranašiškai atspindėjo mūsų ateitį… „Šviesos spalvos“, „Poterių upė“, „Žaizdos metafizika“, „Spindintis virš mūsų“ – vėlesnių rinkinių pavadinimai atspindi autoriaus gyvenimo, ieškojimų, abejonių ir dvasinių atradimų tarpsnius. O eilės? „Be mano veido/ auš diena,/ be mano šypsnio/ Žemėj bus jauku – nieks neieškos,/ nieks nepaklaus manęs/ tarp griūvančių šviesų/ tarp tekančių tamsų“. Labai seniai rašytos tarsi kalba apie tai, kas bus po…
Ne pirmą Ričardui Mikutavičiui skirtą renginį vedusi Vida Mickuvienė ir tą popietę jaudinosi, prisimindama susitikimus, dar kartą skaitydama poeziją, filosofinių Kryžiaus kelio apmąstymų fragmentus: artėjant Velykoms tai skambėjo itin prasmingai. Tekstai susipynė su Emilijos Bavikinaitės, Skaistės Slankauskaitės ir Dovydo Stralkaus atliktais sakralinės muzikos kūriniais (akompanavo Birutė Pavalkienė), paties R. Mikutavičiaus balso įrašu. Renginyje dalyvavęs kunigas Ignas Juozas Plioraitis, kuriam jau 93 metai – Ričardo Mikutavičiaus bendramokslis. Jie susitiko 1953 metais kunigų seminarijoje.
„Ričardas buvo lyg ir gabesnis, skambino pianinu – tai buvo jaunatviški, smagūs metai. Nors aš vyresnis, bet sutrukdė studijas ir bendravimą nutraukė tarnyba kariuomenėje – buvau netoli Vorkutos. Kai grįžau, vėl susitikome, jis baigė mokslus porą metų anksčiau. Jau tada kolekcionavo: pašto ženklus, atvirukus… Žmonės jį mylėjo, buvo populiarus, jo pamokslai buvo gilūs, patrauklūs, o pats visada pastebėdavo tą, kuriam reikia pagalbos.
monės dovanodavo jam ir paveikslų – jis turėjo išlavintą meninį skonį. Paskui jau pats ieškojo, pirko… O pražudė jį per didelis pasitikėjimas žmonėmis.“ I. Plioraitis priminė ir Ričardo Mikutavičiaus gyvenimo faktus, jo darbus – įvairiose vietose dirbdamas rekonstravo 14 Lietuvos bažnyčių…
Komentarai nepriimami.