Į redakciją su kilogramu braškių užsukusi marijampolietė retoriškai mūsų klausė: „Kaip taip galima?“ Išgirdę istoriją, pritarėme moters nuomonei: tai yra pirkėjų pastabumo išbandymas. Ji Marijampolėje, palapinėje prie V. Kudirkos g. esančio PC „Maxima“, pirkdama, kaip buvo parašyta, „labai saldžias braškytes“, manė, kad perka jas už 5,99 euro (suprask – už kilogramą). Bet, kai teko sumokėti, suprato, kad tiek kainuoja tik 500 gramų.
Ironiška: naujas matavimo vienetas – 500 gramų
Negali palapinėje prekiaujančių pardavėjų kaltinti: juk etiketėje prie „labai saldžių braškyčių“ puikuojasi dideliais skaitmenimis parašyta kaina – 5,99, tačiau žemiau (mažesniais skaičiukais) parašyta: 500 g. Kai patys nuėję pasiteiravome merginų, kurios stovėjo kitapus prekystalio, ar tokios etiketės neklaidina pirkėjų, jos sakė, kad visaip būna. Kodėl, klausėme, rašoma ne kilogramo, kaip įprasta, kaina, bet perpus mažesnė? Merginų nuomone, mažesnė kaina atrodo daug patraukliau. Bet jos akcentavo, kad klientams pasako ir kilogramo kainą, jei jie paklausia.
O jei pirkėjas, įsidėjęs į rankinę kilogramą braškių ne už 5,99, bet už beveik dvylika eurų, nedrįsta pasakyti, kad nebepirks, nes brangu? Ne kiekvienas drįs jas išimti iš rankinės ir grąžinti.
Išties – stambiu šriftu nurodyta kilogramo kaina už uogas nebūtų tokia patraukli kaip už 500 gramų. Štai gražutėlės trešnės – 9,99 euro. Žinoma, už 500 gramų. Nes pamatę beveik 20 eurų kainą dažnas žmogus eis ir praeis pro šalį.
Turgaus taisyklės kitos
Turguje iš karto pasakys bet kurios sveriamos prekės kilogramo kainą. Čia neįprasti „puskilogramiai“. Štai ūkininkų turgelyje savo užaugintomis braškėmis prekiaujantis Juozas Žolynas sako tiesiai – 10 eurų už kilogramą. Nes pirmosios, nes saldžiausios, nes tokių esame labiausiai išsiilgę.
Tame pačiame turgelyje galima nusipirkti taip pat lietuviškų, bet ne laukuose – šiltnamyje – augintų uogų. Jos šiek tiek brangesnės – kilogramas kainuoja 12 eurų. Bet čia niekas netikrina pirkėjų budrumo, rašydamas pusės kilogramo kainas. Viskas paprasta: paklausei – pasakė. Jokių smulkių raidelių ir skaičiukų.
„Shrinkflation“: kai viskas traukiasi, bet kainos – ne
Mūsų budrumą tikrina ir prekybos centrai. Anksčiau būdavome įpratę, kad, pavyzdžiui, pienas ar kefyras yra litro pakuotėse, o dabar galime matyti, kad jis gali būti ir 0,9 litro talpos pakeliuose. Todėl verta atkreipti dėmesį, kiek kainuoja vieno ar kito gamintojo produktas ir ar tikrai už tą pačią kainą gausime tą patį jo kiekį.
Dar vienas pavyzdys – šokolado plytelės. Įprastas jų svoris būdavo 100 gramų, o dabar jos gali būti ir 70, ir 75, ir 80 gramų. Panašiai ir sviesto pakuotės susitraukė. Tapo įprasta, kad grikių ar ryžių pakuotėse – 800 g (o ne 1 kg) grikių ar ryžių. Ir taip toliau.
Šis reiškinys angliškai vadinamas „shrinkflation“ (angl. (pažodžiui) – susitraukimas, kai traukiasi kiekis, ne kaina). Visa tai – rinkos taktika.
Vartotojas turi du pasirinkimus: susitaikyti ir pirkti, tikėdamasis, kad gamintojai elgiasi sąžiningai. Arba – įsižiūrėti, lyginti, skaičiuoti. Nes kiekvienas euras, kiekvienas gramas – svarbus. Ne tik piniginei, bet ir pasitikėjimui.
Komentarai nepriimami.