Lina VOLUNGYTĖ
Mažai atsirastų žmonių, kuriems televizijos laidų vedėjos, daugybės projektų sumanytojos ir įgyvendintojos Editos Mildažytės paminėjimas nieko nesakytų. Ne vieną dešimtmetį aktyviai dirbančios ir gyvenančios žurnalistės veikla tokia įvairiapusė, kad jei ne dėl vienų, tai dėl kitų (ir kitokių) „kabinančių“ temų ji visada turi savo žiūrovų ir gerbėjų.
Todėl ir į susitikimą Želsvoje susirinko gausus būrys žmonių, panorusių betarpiškai išgirsti žinomos moters mintis įvairiais klausimais. Kaip sakė Želsvos bibliotekos bibliotekininkė Irena Lunskienė, tai keturių kaimo bibliotekų – Liudvinavo, Netičkampio, Valavičių ir šios – bendras renginys. Nebe pirmas – ir tikrai ne paskutinis. Pristatydama viešnią ji akcentavo, kad tai – žmogus, gimęs dar tuomečiame Kapsuke, šio krašto neužmirštantis.
E. Mildažytė, neieškodama žodžio kišenėje, atvirai ir šmaikščiai papasakojo apie savo vaikystę pas senelius Marijampolėje bei apie įvairias kitas sąsajas su šiuo kraštu: atmintis lyg senas nuotraukas išsaugojo ir miesto vaizdus, gatvių pavadinimus, ir kelius, kuriais tuomet keliauta į Krosną (taigi – ir pro Želsvą). Ir ne tik šį kraštą žino: kurdama televizijos laidas, ypač 16 metų gyvavusį „Bėdų turgų“, Lietuvą ji išvažinėjo skersai išilgai… „Dabar žmonės daro projektus, o mes tada gyvenome gyvenimą: darėme tai, kas mums atrodė reikalinga, patys ieškodami bėdų „pirkėjų“.
Buvo toks laikmetis, daug nežinios: važiuojant per kaimus matydavome užkaltus kultūros namų langus, pasimetusius, nebežinančius, ko griebtis žmones. Bėdų buvo tikrai daug ir jas „parduoti“ nebuvo taip lengva. Jau gerokai vėliau atsirado įvairių labdaros organizacijų, projektų ir galimybių. Turiu pasakyti, kad socialinėje srityje dabar daug pažengta – kad ir sprendžiant neįgaliųjų klausimus…“
„Bėdų turgus“, sakė viešnia, baigėsi ir todėl, kad per tiek metų visi pavargo – o ir gyvenimui gerėjant keitėsi tiek žiūrovų norai, tiek televizijos veidas. I. Lunskienė priminė, kad kartą yra buvusi toje laidoje su žmonėmis, kuriems tikrai reikėjo pagalbos – tos šeimos atstovė atėjo Editai padėkoti su gėlėmis…
Renginio vedėja sakė surinkusi bibliotekos skaitytojų klausimus, kurie juos domina, o viešnia, dažnai priversdama salę prapliupti juoku, atsakinėjo į kiekvieną – ir ne tik apie savo kuriamas laidas, bet ir apie asmeninį gyvenimą, maisto gaminimą ir madą. Sakė, kad lietuvaitėms „nieko netrūksta“, jas atskirianti bet kurioje pasaulio šalyje: visada susitvarkiusios, stilingos – lyginant su europietėmis. „O mada yra ne kas kita, kaip būdas užsidirbti – pažiūrėkite, kaip greitai ten viskas sukasi. Tie dalykai nėra vertybė, dažnai tam tik veltui gaištame laiką.“
Paklausta apie po kurio laiko tęsiamą laidą „Lietuvos kolumbai“ Edita Mildažytė sakė, kad pradžioje buvo idėja kurti nedidelius filmukus apie žinomus, tačiau primirštus žmones, jų nuopelnus Lietuvai. Juk buvo kelios emigracijos bangos, ne mažesnės kaip dabar. Likę Lietuvoje tarsi jautė nuoskaudą, kad emigrantai paliko tėvynę ir laimingai gyvena svetur, tačiau buvo visaip.
„Niekada apie tai nebuvome sąžiningai išsikalbėję, nežinojome ir nesupratome, kad „ten“ būdami jie Lietuvai labai daug davė. Neperlipome per emocijų kalną. Kita vertus, ne vienam išvykusių bėgant laikui tapo aišku, ką jiems reiškia Lietuva… O dirbant, gilinantis medžiagos vis daugėjo, išaiškėdavo naujų dalykų – taip atsirado tęsinys“. Tiesa, viešnia sakė, kad nežinia kaip bus, kai ši dalis baigsis – televizijoje tik šiapus ekrano viskas atrodo sklandu ir paprasta…
Komentarai nepriimami.