1941 m. prasidėję trėmimai po karo sugrįžus rusams vėl atsinaujino. Jei ūkininkas turėjo daugiau žemės, gyvulių, didelę sodybą, jei neįtiko stribams, buvo įrašytas į tremiamųjų sąrašą. Atėjūnų nuomone, kuo turtingesnis ūkininkas, tuo blogesnis. Iš kai kurių ūkininkų naujoji valdžia atėmė žemę, pakrikštijo juos ,,liaudies priešais“. Tada žmonės dar nesuprato, kad ,,liaudies priešas“ – tai pasmerkimas kalėjimui ar Sibirui. Nemaža dalis gyventojų represijas patyrė už patriotinę veiklą, vykdytą Nepriklausomos Lietuvos laikais.
1941 m. birželio 14 d. „Juodosios savaitės“ metu ir vėlesniais pokario trėmimais tikrą skausmo jūrą teko išgyventi mūsų krašto žmonėms. Kas dabar pasakys, kas kelinta Lietuvos šeima nukentėjo nuo suėmimo, įkalinimo ar tremties. Galime tvirtinti, kad tik vieno kito kaimyno, giminės ar artimo nepalietė sovietinės okupacijos nagai.
Iš tremtinių pasakojimų jiems atmintyje labiausiai yra išlikę pirmųjų trėmimo dienų vaizdai. Kaip jaustis žmonėms, kai staiga naktį enkavėdistai įsiveržia, apsupa namus, prikelia ir liepia skubiai rengtis kelionei į nežinomą kraštą? Netikėtai užklupti, išgąsdinti, visiškai sutrikę, nežinodami, kaip elgtis, ko griebtis, jie šitos nakties siaubo neužmirš visą gyvenimą. Gerai, jei pasitaikydavo užjaučiantis rusų kareivis, kuris matydamas pasimetimą patardavo, ką pirmiausia pasiimti. Tik mūsų lietuviai stribai tokioje situacijoje parodydavo visą savo žiaurumą ir neapykantą.
Onos Žiemelytės-Krampienės (1932–2023) prisiminimai iš Algimanto Babecko knygos „Laiko žingsniai Akmenynų krašte“
„Šeimoj augom penki vaikai: Danutė, Leokadija, Jonas, Juozas ir aš. Tėvai Magdelena ir Mykolas Žiemeliai Liubavo valsčiaus Būdviečių kaime turėjo 25 ha žemės, buvo labai darbštūs, todėl ir sodyba buvo gražiai sutvarkyta, ir ūkininkauti sekėsi. Turėjome didelį kluoną, naujai pastatytą akmeninį tvartą, kitus ūkinius pastatus gyvuliams, grūdams laikyti, pašarams sukrauti. Buvome apkaltinti kaip buožės ir įrašyti į nepageidaujamų asmenų sąrašus.
Tėvai buvo susitaikę su mintimi, kad būsime išvežti. Neilgai trukus taip ir atsitiko. Kad organizuojamas išvežimas, mums pasakė Albinas Žukaitis. Jis iš vakaro buvo Kalvarijoje, sužinojo ir pats matė, kaip dvi stribų mašinos išvažiavo per Salaperaugį į Liubavą. Ką ruošiasi vežti, niekas nežinojo. Namuose tvyrojo įtampa.
1949 m. kovo 25-osios paryčiais, apie 4–5 val., nuo šunų lojimo pabudo tėvai. Dar buvo tamsu, tad pripuolęs prie lango tėtis pamatė per kiemą ateinančius du čekistus ir Liubavo stribą Pajaujį. Suprato: atėjo mūsų.
– Vaikai, jau būsime vežami, – tik tiek pasakė tėtis ir apsiverkė.
Čekistų vadas Golovenka ir stribas tuoj liepė ruoštis kelionei. Ruošėmės su ašarom. Pradėjom krautis daiktus. Pasakė, kad jei būtume visi, duotų vežtis daugiau. Liepė pasišaukti likusius. Na jau ne, savų į pragarą neimsim! Ėmėm viską, ką tik leido: patalynės, drabužių, maisto… Neturėjome duonos. Vienas čekistas tada rūkė kieme, o kitas buvo gale namo, abu stebėjo, saugojo namus. O aš išėjau laukan į tualetą ir pro namo kampą, pasieniu, pasieniu, nepastebėta nubėgau pas kaimynus duonelės. Takučiu pamačiau ateinančią seserį Liaukadėlę. Ji iš vakaro buvo susikrovusi čemodaną ir išėjusi pas Štreimikius į Borchertynę. Išgirdusi mūsų šunų skalijimą, viską suprato ir susiruošė grįžti namo, bet vis dar abejojo, ar pasiduoti, ar ne. Aš ją atkalbėjau, kad neverta grįžti, kad geriau tegu lieka. Ir ji pasiliko. Štreimikienė atnešė du duonos kepalus, bet paėmiau vieną.
Kai grįžau namo, išsigandau. Stalas ant durų užtrauktas, kad nepabėgtų, visi susodinti kambario viduryje. Iš baimės jie negalėjo net pajudėti, nes su ginklu saugojo stribas Pajaujis. Golovenka mane pamatęs šaukė:
– Tai pas banditus buvai nulėkus!
Prašvitus atėjo Vincas Štreimikis. Jis rinko mums viską: miltų maišą, aliejaus bankę, mėsos, pusmaišį žirnių. Tėtis prašė, kad kiaulę leistų pasiskersti, bulvių pasiimti, bet neleido. Ir nedavė pasiimti patalynės. Tai paėmiau peilį ir perpjoviau pagalves, patalus, paleidau plunksnas, kad jiems netektų. (…)
Pakinkė mūsų arklius ir tėtį Miką Žiemelį, mamą Magdaleną Juškevičiūtę-Žiemelienę, mane 16 metų, 12 m. brolį Juozuką vežė į Kalvarijos gelžkelio stotį, o Vasiliauską į miliciją. Liko neišvežta 21 m. sesuo Danutė, nes nuo rudens Jungėnuose pas Stasį Radzevičių mokėsi siūti, ir Kybartų plytinėje dirbantis brolis Jonas. Važiavo keturios padvados: mes, Vainauskai, Povilaičiai, Ivanavičienė, Kazimierskienė. Dar paėmė Vincelį Gurskių, kad arklius į Liubavą parvarytų. Važiavom ir galvojom, kur mes atsidursim? Kas bus toliau?
Šis vežimas užtruko ilgai. Kalvarijos gelžkelio stoty (Jungėnuose) nesulaukė iš Žemaitijos atvažiuojant traukinio su tremtiniais, tai nakčiai ant lauko nepaliko, o suvežė į Kalvarijos kareivines. Kitą dieną vėl išvežė į Jungėnus ir – į Krasnojarską. „Pirklys“ buriatas ir dar vienas ukrainietis kareivis keletą vagonų jau nuo Kalvarijos pradėjo lydėti. Mūsų gyvuliniame vagone buvo 43 žmonės: tarp jų ir Povilaičiai iš Būdviečių, Klemensas ir Ona Gelgotai iš Bartninkų. Sausakimšas vagonas. Gamtinių patogumų jokių, tik kibiras. Apšvietimui tik mažytis langelis. Vaikus užkeldavo į patį viršų, kad per mažą plyšelį įkvėptų šviežio oro. Vieną kartą per parą duodavo forminės duonos kepalėlį ir balandų sriubos. Kelionė į tolimąjį Irkutską buvo varginanti ir ilga. Laimė, kad šeima nebuvo išskirstyta į atskirus traukinius, nes Naujojoje Vilnioje dėjosi tikras pragaras.
Visam gyvenimui išliko neaprėpiamo Sibiro miestų, gyvenviečių, kaimų pavadinimai. Persikėlėme per Lenos upę, dar vežė 300 km iš Irkutsko į Birulką. Šv. Velykų didįjį penktadienį (Velykos buvo balandžio 19 d.) atsidūrėm buriatų sofkoze, o pirmadienį, balandžio 20 d., turėjom eiti į darbą. Iš pradžių registruotis į apylinkę turėjome eiti kas 10 dienų, o vėliau vieną kartą per mėn. Dviejų kambarių su virtuve namelyje gyvenom trys šeimos. Lova – naras per du aukštus, nieko nepatiesta, tik lentos.
Pradžioje vietiniai su tremtiniais nebendravo, nes atvežusieji lietuvius pristatė kaip fašistus. Bet Sibiro rusai, nuoširdūs, sąžiningi žmonės, daugiausia caro laikų tremtinių palikuonys, suprato, kokie mes ,,fašistai“. Susidraugavo įsitikinę, kad lietuviai darbštūs ir taikūs. Skurdžiai ir vietiniai gyveno. Moterys našlės su mažais vaikais, vyrai fronte žuvę.
Nepalūžti ir išgyventi padėjo tik didžiulis tikėjimas, tikėjimas ir įsitikinimas, jog sunkią valandą, kai jau nėra jokios vilties, kažkas saugo – tarsi globoja angelas. Mama verkdavo ir kitaip nešnekėjo, kad sūnus Jonulis tikriausiai išėjo į partizanus, o mergaites Leokadiją ir Danutę išgaudė, išvežė į Sibirą arba nušovė. Aš išeinu į darbą, o ji verkia. Kam tik nerašėm laiškų! Jokios žinios. Rašėm ir kaimynams, gal kas ką nors atrašys. Kiti iš Lietuvos gaudavo laiškus, o mes ne. Tik vasarą pradėjom gauti pirmus laiškus. Tuo metu 23 m. Leokadija slapstėsi Pakruopiškiuose pas Budzeikus, Aistiškiuose pas dėdę Juozą Žiemelį, Akmenynuose pas Sinkevičius, kaimynystėje Venclovynėje pas Mockuvienę. Ilgiau užsibūti buvo pavojinga, nes visur Liubavo ir Gražiškių stribai tikrino. Namai išdraskyti. Kur dingti? Kartą netikėtai seserys Danutė ir Leokadija susitiko Kalvarijoje. Abi verkė, bet dėl saugumo ilgai kalbėtis negalėjo.
Sibire Juozuką leido į mokyklą. Mokiniams duodavo duonos, o parduotuvėse nusipirkti nieko nebuvo, net aliejaus. Pirmieji tremties metai buvo ypač sunkūs. Maistas iš namų buvo pasibaigęs, o pinigų neturėjome, tai išsipardavėm, ką turėjom atsivežę. Duona buvo ant kortelių. Dirbantiems vieną kartą per dieną duodavo be jokio riebalo sriubos ir bulvių su lupyna. Už darbą gaudavome po 200 g miltų. Iš jų virėme tokią buizą, prie kurios teko gan greitai priprasti. Vėliau parduotuvėje atsirado daugiau maisto produktų, žuvų, aliejaus, taukų. Po dvejų metų Angoj jau buvo ko nusipirkti. Oi, koks išsigelbėjimas būdavo vasaromis! Miškas pilnas uogų, taip prasimaitindavome. Mus alino ne tiek maisto trūkumas, bet vasaros karščiai, muselės, vadinamos moškėmis, o žiemą – gilus sniegas ir šaltis iki 40–50 ir daugiau laipsnių. (…)
Vietiniai žmonės nors ir patys skurdžiai gyveno, bet mums padėdavo. Kaimynė dirbo kiaulių fermoje.
avogė mums paršelį. Užsiauginom. Prisileidom taukų, turėjom mėsos. Buvo didelis džiaugsmas. (…)
Buvome jauni, norėjome pasilinksminti. Susirinkdavom pas ką nors namuose, pasivaišindavom, padainuodavom, pašokdavom. Taip bėgo sunkiai tenai tos dienos. Pripratome, bet kiekvieno širdyje buvo ilgesys namų, brolio, seserų.
Ateina 1953 metai, pastipo Stalinas (niekas nesakė, kad jis mirė), palengvėja suvaržymai, peržiūrimos bylos. Tas pats komendantas iki tol buvo kaip žvėris, po Stalino mirties pasidarė šilkinis. Viskas pasikeitė, gyvenimas palengvėjo. Už darbą jau gavome pinigų, pradėjome gyventi laisviau, nereikėjo registruotis komendantūroje.
Ir štai atėjo ta laimingiausia tremties diena – lapkričio 17! Gavome dokumentus, kad mes laisvi. Labai laukiau sugrįžimo. Ilgi buvo tie keli mėn. iki kelionės namo. Sausio 27 d. iš Angos 300 km važiavom į Irkutską, po to į Maskvą. Važiuojant bandžiau prisiminti, kaip atrodo mano sesutės, brolis, nes per tiek metų jų veidai šiek tiek išblanko atmintyje. O ar mane atpažins? Nerimas spaudė širdį. Vasario 5 d. buvome Kaune, o į Kalvariją sugrįžome jau vėlai vakare. Su mediniais tėčio iš faneros pagamintais čemodanais nakvojome pas giminaitę Račiuvienę.
Kitą dieną paskambinome į Akmenynų paštą, kad praneštų Jonui Misiukevičiui. Tada nuėjome į Kalvarijos bažnyčią pasimelsti ir padėkoti Dievui, kad galėjom grįžti į Lietuvą. Jonas kolūkio arkliais parvežė į Būdviečius. Buvome laimingi, nes daugeliui neleido sugrįžti į tuos pačius namus. Susitikau brolį, seseris. Visi ir džiaugėmės, ir verkėm. Supratau, kad viskas pasikeitė, viskas bus jau kitaip. Aš praradau pačius gražiausius savo jaunystės metus…“
Komentarai nepriimami.