Praėjusį ketvirtadienį Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejuje vyko renginys, kurio metu paminėtos net kelios mūsų miestui ir visai šaliai svarbios datos. Sukako 615 metų nuo Žalgirio mūšio pradžios, taip pat minėtos Marijampoliečių bendrijos įkūrimo 35-osios metinės bei 15 metų nuo to laiko laiko, kai Vytauto parke buvo pastatytas šiam Lietuvos valdovui skirtas paminklas.
Renginys sudomino istorijos žinovus ir tuos, kurie kūrė Marijampoliečių bendriją. 1990 metais įkurta bendrija buvo pirmoji nevyriausybinė organizacija mūsų mieste. Dabartinis jos pirmininkas Gintaras Skamaročius sakė, kad jau tada buvo pasirinkta veiklos kryptis, kuri nepakito iki šiol – tai domėjimasis krašto praeitimi, pasididžiavimo Valstybe, jos istorija, žmonėmis, kūrusiais tą istoriją, ugdymas.
Pasak bendrijos vadovo, geriau pažindami istoriją, mūsų paveldą, minėdami svarbias istorines datas ir įvykius, mes einame į priekį, kuriame savo ir savo vaikų ateitį. G. Skamaročius priminė, kad Marijampoliečių bendrijai nuo jos įkūrimo 1990-aisiais iki 2014 metų vadovavo Vytautas Gaulia, 2014–2020 metais vadovu buvo Paulius Uleckas, o po to jis.
Kalbėdamas apie bendrijos darbus, pirmininkas sakė, kad nemažai metų buvo leidžiamas laikraštis „Sugrįžimai“, iki šiol pagerbiami Sūduvai nusipelnę asmenys, įteikiant jiems Sūduvos Vyčio kryžių. Tokių asmenų jau 46. Bendrijos iniciatyva kartu su įvairiais kitais partneriais kasmet minima Sūduvos diena, 2022-ieji metai buvo paskelbti Sūduvos metais, nuolat organizuojamos talkos, tvarkant Meškučių ir Kumelionių piliakalnių aplinką. Archyviniai dokumentai liudija, kad ir Seime bendrijos iniciatyva buvo įsikūrusi laikinoji Sūduvos krašto bičiulių grupė.
Renginyje pasidžiaugta, kad Marijampolė 2010 metais sugebėjo pastatyti skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtą paminklą Vytautui Didžiajam toje vietoje, kur sovietmečiu stovėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko paminklas. Tai padaryta Vytautų klubo Marijampolės skyriaus narių iniciatyva. Idėją iškėlė šviesaus atminimo Vytautas Uleckas, ją įgyvendinti vėliau pavyko Vytautui Gauliai su bendraminčiais.
Apie Vytautą Didįjį bei kitus buvusius Lietuvos valdovus daug kalbama ir renginyje pristatytoje dr. Algimanto Bučio knygoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje“ bei jo naujame dvitomyje „Lietuvos karaliai ir karalienės“.
Šias knygas išsamiai pristatė aktorius ir renginių vedėjas Gediminas Storpirštis. Anot aktoriaus, literatūrologas A. Bučys daug metų dirbo įvairiuose archyvuose, rinko istorinis faktus, naudojosi šaltiniais, parašytais lotynų, senąja rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų kalbomis. Lietuvoje jau surengti 37 šių knygų pristatymai, jie sudomino nemažai įvairaus amžiaus žmonių.
Pasak G. Storpirščio, dvitomio apie Lietuvos valdovus pasirodymas – svarbus įvykis, nes tokio darbo iki šiol nebuvo padaryta. Vienas iš istorikų šių knygų autorių yra pavadinęs mūsų dienų Simonu Daukantu. A. Bučys pabrėžia, kad jis nėra istorikas, savo knygose tik surinko istorinius faktus. Jo nuomone, Lietuva turėjo ne vieną karalių Mindaugą, o gerokai daugiau, nes dabar naudojamas valdovų titulų traktavimas padiktuotas slavų.
– Tokius titulus mūsų mokyklose vis dar aiškina istorijos mokytojai, o jiems lygiai taip pat aiškino ir tebeaiškina Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose. Paradoksalu, kad mūsų istorikai vis dar laikosi slaviškos titulatūros ir bijo ją pakeisti į visoje Europoje priimtą valdovų titulatūrą, kur nepriklausomi valdovai ikikrikščioniškose ir krikščioniškose Europos valstybėse buvo tituluojami karaliais ir imperatoriais.
Renginyje buvo paminėtos ir 615-osios Žalgirio mūšio metinės. Apie šio mūšio istorinę reikšmę kalbėjo istorikas, Seimo narys, profesorius Valdas Rakutis. Anot jo, pastarųjų metų tyrinėjimai rodo, kad Žalgirio mūšio vieta buvo keliais kilometrais platesnė, nei galvota iki šiol. Tai liudija ir vienuolika metų vykstantys archeologiniai kasinėjimai, kurių metu aptikta daug naujų radinių.
– Žalgirio mūšis buvo labai svarbus istorinis įvykis, turėjęs politinę reikšmę, daug ką pakeitęs viduramžių istorijoje. Mūšio, kurį reikėtų vadinti karu, svarbiausias tikslas buvo pabaigti prūsiškąjį kryžiuočių ordino valdymą, sunaikinti ordiną ir užimti tą visą teritoriją, – sakė istorikas.
Po daugiau kaip dvi valandas trukusio renginio jo dalyviai aplankė šalia muziejaus esantį Vytauto paminklą, padėjo gėlių, vėliau dar pratęsė diskusijas prie kavos puodelio.
Komentarai nepriimami.