Tikromis, neišgalvotomis istorijomis apie meilę priglaustiems keturkojams novelėje „Šunų močia“ dalijasi knygos „Kaip tėvas mirtį apgavo“ autorė Virgina ŠUKYTĖ.
„Šunys mūsų sodyboje atsiranda netikėtai: patys atklysta, žmonės palieka, o benamių patys prisirenkame, daugiausia autostradoje, tiesiog išmestų iš automobilio. (…)
Kaime mane vadina Šunų močia – už akių ir į akis, bet neimu į galvą. Svarbiausia, kad vis daugiau mane suprantančių, palaikančių ir norinčių priglausti išgelbėtą keturkojį. (…)
Neįmanoma išgelbėti tų nelaimėlių, kurie gedėdami mirusio šeimininko suserga liūdesio liga. Šie jau pasmerkti – iš sielvarto jiems plyšta širdis. Mirti iš ilgesio gali ir šeimininko išduotas, paliktas šuo. Jei turi vilties, kad šeimininkas sugrįš, šuo gali jo laukti ilgai, metų metais – iki mirties.
Mano pusseserė išvažiavo vasarai padirbėti į užsienį, o savo taksiuką Judrį atvežė pas mus. Laikinai paliko, bet pačiam šuneliui nieko nepasakė. O tereikėjo pašnabždėti į ausį: Judruti, aš grįšiu, lauk manęs. Šuo nieko neprisileido – drebėdamas nulindo į voljero kampą ir pernakt liūdnai kaukė, net širdį vėrė, o rytą radom nugaišusį. Veterinaras atlikęs skrodimą nustatė širdies smūgį.
Judrio šeimininkė dėl jo labai išgyveno. Po pusmečio grįžusi namo, norėjo paimti kitą, panašų taksiuką – mūsų Pikė kaip tyčia buvo atsivedusi penketuką, ir iš tos vados tik du mažyliai buvo pažadėti. Nedaviau jai šunelio, nors zyzė, maldavo. Jei paliko vienąkart, paliks ir vėl. (…)
Kai kurie šunys su mylimaisiais išsiskiria kitaip, nei žmonės – tiesiog ištrina juos iš atminties kartą ir visam laikui. Ir ramiai gyvena toliau.
Aira buvo negrynaveislė dobermanė. Į mūsų sodybą ją atvežė vyras su žmona.
– Gaila nušauti, mes ne žvėrys, gal kas priglaus, gera kalė, labai sargi, – kalbėjo vyras.
Jie buvo neseniai pasistatę prabangų namą, o mišrūnė netiko prie interjero.
Po dviejų savaičių tas vyras atvažiavo atsiimti Airos – apsigalvojo. Sakė, ilgai ieškojo naujo šuns, apvažiavo kelis veislynus, bet niekaip negalėjo išsirinkti. Neįtiko net išsvajotasis brangus šarpėjus. Abu suprato, kad jiems reikia būtent Airos.
Vyrą įleidau į voljerą, bet kalaitė nuo jo traukėsi atatupsta. Kai pabandė prisitraukti už sprando, urgzdama išsiplėšė jam iš rankų.
– Aira buvo labiau žmonos draugė, todėl su manim nenori eiti, – sumišęs teisinosi vyras.
Kitą dieną atvažiavo abu su žmona.
– Aira, Airute, – kvietė moteris, bet kalė net nežvilgtelėjo į jos pusę. Prisegiau pavadėlį ir atvedžiau Airą prie jų automobilio.
– Aira, čia aš, tavo mamytė, nejaugi mane pamiršai? Juk mes miegojome vienoje lovoje, – šniurkščiodama moteris tiesė ranką paglostyti, bet kalaitė tik grėsmingai šiepė dantis.
Mačiau, sudrėko ir vyro akys, o Aira stovėjo suakmenėjusi kaip statula. Netarę nė žodžio vyras ir moteris sėdo į automobilį. Nepamiršiu jų veidų – tarsi būtų praradę artimiausią žmogų. Tačiau jie išvažiavo kitokie nei buvo – supratę savo klaidą. (…)
Pažįstamų šeima išvažiuodama dirbti į Didžiąją Britaniją mums paliko labradorę Ziuzę. (…) Tokios šunės dar neturėjome – taip sužmogėjusios, trykštančios begaliniu noru tarnauti. Žiemą labradorė tempdavo vaikų rogutes, panešdavo krepšį su pirkiniais ir net vandens kibirą bandydavo vilkti, žinoma, pusę išlaistydama, o vakare mums visiems numaudavo batus ir kojines.
Mėgdžiodama vaikus, išmoko skinti agrastus ir serbentus, tik kad niekas jos nuskintom uogom nenorėdavo vaišintis, todėl pati jas ir suvalgydavo. Ziuzė rinkdavo ir nukritusius obuolius, bet viena dirbti nemėgo – jai patiko draugija.
Mūsų labradorė puikiausiai dirbo gelbėtoja – kol maudydavomės ežeriukyje, ji plaukiojo aplink arba tupėdavo ant lieptelio akylai stebėdama, ar viskas gerai. Su Ziuze nesibaimindavau vaikus palikti žaisti sode prie kūdros.
O maloniausias labradorės užsiėmimas – būti aukle. Mokėjo švelniai dūkti: kočiojo mažiukus po pievą, eidavo gaudynių, slėpynių, žaisdavo kamuoliu. Vyresnėlę lydėdavo į mokyklą ir laukdavo grįžtant.
varbiausia, viską darė su begaliniu atsidavimu ir tikėjimu, kad be jos tiesiog pražūtume. Ko gero, iš tiesų…
Įdomiausia, kad buvę Ziuzės šeimininkai labai stebėjosi dėl tokių sugebėjimų – pasirodo, gyvendama su jais, labradorė nieko panašaus nedarė. Jie negalėjo patikėti, kad kalaitės specialiai nedresavome. Dabar vaikai užaugo, o Ziuzė jau ilsisi po lauko akmenėliu.
Kiemsargiuką Peckį radau šalikelėje partrenktą automobilio – suknežinta koja, perplėštu pilvu. Veterinaras apžiūrėjęs patarė užmigdyti, kitaip laukia brangi operacija ir ilgas gydymas, o garantijų, kad nereiks nupjauti koją ir kad išvis išgis – jokių. Pusgyvis šuo, tysodamas gydykloje ant metalinio stalo, rodos, suprato, ką pasakė veterinaras – jam iš akių pabiro ašaros. Didelės, kaip žmogaus.
– Gydykim, nesvarbu, kiek kainuos, – pasakiau šluostydama akis ir vyro ranka, laikanti švirkštą migdomųjų, sudrebėjo.
– Pecki, Peckiuk, tu gyvensi, – šnibždėjau ligoniukui į ausį. Šuo atsuko baltą juodai taškuotą nosį ir iš paskutinių jėgų lyžtelėjo mano ranką.
Koją teko nupjauti, bet veterinaras iš manęs paėmė labai nedaug, o šunelis neįtikėtinai greit pasveiko, tik lakstė trimis kojomis.
Peckis tapo ne tik mūsų šunų, bet ir visos šeimos gydytoju. Jei dantimis susiimdavo du peštukai, jis drąsiai lįsdavo į tarpą, stumdė, nepiktai kandžiojo, bandydamas sutaikyti, paskui laižydavo abiejų žaizdas. Kai man sustreikuodavo skrandis, visą naktį pramiegodavo šildydamas pilvą, o rytą jausdavausi kuo puikiausiai. Kartais, kai vyrui skaudėdavo nugarą, Peckiui liepdavau: „Šildyk tėtę“. Šuo prisiglausdavo jam prie nugaros ir kantriai gulėdavo pernakt.
Sūnus buvo susižeidęs koją, vėliau žaizda supūliavo, ilgai negijo, šlapiavo, nors visaip gydėm, viską išbandėm – visokius tepalus, kompresus, net dėles… Kaip tik tuomet namuose atsirado Peckis. Šunelis kas vakarą verždavosi į berniuko kambarį: koja krapštydavo duris, inkšdavo, kol jį įleisdavo. Tuoj puldavo laižyti žaizdą, ir per savaitę kitą koja pamažu išgijo.
Spanielį Rikį radom miške slidinėdami – iš tolo pamačiau keistą sniego kamuolį, kuris krutėjo ir cypė. Prišliuožiau arčiau – ogi šuo. Jo gauruotos kojos, ausys, uodega ir kailis pūpsojo nusagstytas didžiuliais suledėjusio sniego kamuoliais. Šuo jau nebepajėgė eiti. Puoliau trupinti kietus gurvuolius, bet jie nepasidavė, tai visą drebantį susukau į striukę ir parsitempiau namo. Ledo kamuolius teko nukarpyti, bet šuo buvo sveikutėlis, net neperšalo. Iškabinėjom skelbimus su nuotrauka apie pasimetusį spanielį, davėm žinią į rajono laikraštį, į feisbuką, bet šeimininkai taip ir neatsiliepė, atsirado tik daug norinčių priglausti, tad Rikis liko pas mus.
Kiekvieną šeimos narį, grįžusį namo, Rikutis pasitikdavo ypač audringai. Šokčiojo kaip ant spyruoklių ir vis taikėsi lyžtelti veidą – šuniškai pabučiuoti. Jo liežuvis didelis ir šlapias, išsisukti neįmanoma. Atrodydavome kaip ką tik nusiprausę, bet šuns uolumui nebuvo galo. Gerai jau, Rikuti, ir aš tave myliu. Jis vis tiek nesiliovė. Suėmusi į glėbį švelniai krimsteldavau jo ausį. Tai ženklas, kad pasisveikinimas baigtas – Rikis tai suprato. Bet kartais mane pergudraudavo: taikliai šoktelėjęs, perbraukdavo liežuviu mano lūpas. Kol spjaudydavausi, purkštavau, bardavausi, jis atrodė laimingiausias pasaulyje šuo.
Ne vienas klausdavo: kam jums tiek šunų, kam tas rūpestis? Verčiau kiaulaitę ar triušius laikytumėt, bent nauda būtų. Nelaikome, nes negalėtume skersti gyvulių – ir man, ir vyrui jų paprasčiausiai gaila. Negalėtume valgyti jų mėsos, net jei svetimas žmogus paskerstų. Todėl laikome tik karvę ir vištas, kurios pačios dalijasi su mumis savo geru.
Tikiu, kad šunys jaučia ar net mato mirusiųjų sielas. Kad tai tiesa, o ne senovinis prietaras, įsitikinau, kai pusseserė Reda man atvežė priglausti savo mamos kalaitę Niją. Negalėjo laikyti šuns, nes jos dukra buvo alergiška šuns plaukams.
Tetą Danutę paskutinį kartą mačiau, kai aplankiau onkologinėje ligoninėje. Ji tikėjo, kad dar pasveiks. Iš namų tetą išvežė greitoji, vėliau operavo, deja, namo ji nebegrįžo – išrašyta iš ligoninės pateko į slaugos ligoninę ir ten mirė.
O jos kalytė namuose vis laukė savo šeimininkės. Reda į mamos butą kasdien užeidavo pašerti ir pavedžioti Nijos, bet ši per dienas liūdna tysojo jos lovoje, beveik nieko neėdė. Po mėnesio, kai pusbrolis su pussesere važiavo lankyti mamos kapo, drauge pasiėmė ir Niją.
Vos automobilio durelės atsidarė, šunytė ištrūko iš Redos glėbio, stryktelėjo iš automobilio ir nurūko tolyn, paskui save tempdama pavadėlį. Atėję prie mamos amžinojo poilsio vietos, vaikai išvydo ten gulinčią kalaitę. Nija viena pati surado savo šeimininkės kapą kapinių pakrašty!
Kaip ji tai sugebėjo, svarstėme abi su pussesere? Juk negalėjo užuosti prieš mėnesį palaidoto artimo žmogaus kvapo? Negalėjo atsekti ir Redos pėdomis, nes ši paskutinį kartą mamos kapą buvo lankiusi prieš savaitę, o smėlėtais kapinių takeliais kasdien praeina šimtai žmonių.
Pasirodo, gyvūnai turi daug daugiau paslapčių, nei mes manome.
Po to įvykio Nija tapo ramesnė, linksmesnė – suprato, kur dabar yra jos šeimininkė, ir susitaikė su likimu. (…)
Šuniui blogiausia ne savo gyvybės netekti, o prarasti savo šeimininką.
Tai puikiausiai žino ir jūsiškis šuo. Pakasykite jam ausis, paskui delnais švelniai paimkite šunelio galvą, tada pažvelkite jam tiesiai į akis – jose perskaitysite tą gerąją naujieną.
Gaila, kad daugelis žmonių šito nežino arba tuo netiki, todėl pasaulyje taip kenčia žmonės, nesaugomi šunų, ir šunys, nemylimi žmonių.“
Komentarai nepriimami.