Kai pagalvoji: nebūtų poetas Marcelijus Martinaitis parašęs šio dabar jau visiems žinomo eilėraščio, nebūtų jis „užkliudęs“ Vytauto Kernagio – nebūtų tos dainos… Daug mažiau kas žinotų apie tas ypatingąsias Suvalkijos vyšnias – Lietuvoje taigi nuo seno buvo garsinamos Žagarės vyšnios bei pati jų sostinė.
Nors, kita vertus, nebūtų kažkada (2007-aisiais) Vekeriotiškės kaime Alenskų sodyboje suliepsnojęs laužas, kviečiantis ne tik prie ugnies, bet ir prie muzikos – kitokios, pas mus tuomet gal rečiau skambančios, dažniausiai iš atvykusių, poetinio žodžio ir muzikos dermę suradusių atlikėjų lūpų. Čia, bent jau pradžioje, gitarą į rankas ėmė, savo kūrybos dainas pristatė saviškiai. Apie daugelį nelabai kas iki tol ir žinojo, ne vienam koncertas pamiškėje buvo debiutas.
Jau žinome, kaip viskas buvo toliau, nes jau keturioliktą kartą, tuo metu, kai Lietuvoje pati vasara, apie tai primena dainuojamosios poezijos festivalis „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Būtų galima pateikti skaičių: kiek koncertų įvyko, kiek atlikėjų dalyvavo – tik kažin ar kas suskaičiuotų, kiek žmonių (ne tik marijampoliečių) per tą laiką apsilankė Poezijos parke. Ir būtent šio festivalio koncertuose.
Nors visą vasarą Marijampolėje įvairiose erdvėse netrūksta visokiausių koncertų ar projektų – tik domėkis ir spėk visur, „vyšnių“ trauka liudija, kad norime ne tik trankių melodijų ir svetima kalba beriamų žodžių, kad išmokome įsiklausyti į prasmingus tekstus ir subtilų gitaros ar kito instrumento pritarimą.
Įpratome prie koncertų lauke, kai nebūtinai yra kur atsisėsti – Poezijos parke išeitį beveik visada gali rasti, nors kartais kiekvienas akmuo tampa tikra lože, kiekvienas medis būna paramstytas… Mėgstu stebėti į koncertus bet kur lauke traukiančius žmones: su kėdutėmis, skėčiais – dėl visa ko, pledais.
Ir į antrąjį šio festivalio koncertą su Juozu Gaižausku ir Emilija Latėnaite publikos susirinko vėl labai gausiai: tiek duetą, tiek J. Gaižauską, kaip aktorių ir rašytoją, esame matę ir girdėję, bet kiekvienas susitikimas visada būna vis kitoks. Sakytum, šie žmonės tik ką parengė mums premjerą ir nekantriai laukia, kaipgi juos priims. Prasmingi tekstai, subtilus muzikavimas (Emilijos fleita), atlikėjų dueto vieningumas ir gražios improvizacijos nepalieka abejingų ir džiugina: jautiesi dar kartą atradęs, išgirdęs naują nors ir žinomo kūrinio prasmę. Kaip ir kultinėje dainoje „Kai sirpsta vyšnios…“, kuri tapo festivalio himnu.
Prieš trečiąjį koncertą pliaupęs lietus gal ir kėlė nerimo, bet renginio vedėjai Neringa Nekrašiūtė ir Rimantas Lekeckas teigė visai nesijaudinę: kai ateina koncerto laikas, dangus dovanoja bent valandą kitą giedros… Tiesa, skambant Domanto Razausko dainoms ir Rimvydo Stankevičiaus eilėms skėčius teko trumpam išskleisti, bet gamta taip tarsi rezonavo su iš scenos sklindančiomis mintimis.
Nacionalinės premijos laureatas Rimantas Stankevičius pastaruoju metu yra vienas stipriausių Lietuvos poetinio žodžio meistrų, jo eilėraščiuose kalbama tarsi apie paprastus, žemiškus dalykus, bet už jų visada yra dar bent keli sluoksniai, netikėtai atsiveria tokios gelmės… Jo eilėmis parašyta nemažai dainų, o štai Domantas Razauskas, koncertuojantis jau du dešimtmečius, dainas kuria savo tekstais, jos dažnai nėra tai, ką mes vadiname „dainuojamąja poezija“, nes čia susipina keli žanrai.
Po koncerto žiūrovai galėjo pabendrauti su svečiais, įsigyti knygų ir vinilo plokštelių…
Šio festivalio naujiena – koncertas Kalvarijoje, sinagogų kieme. Čia sukvietė muzikos ir poezijos vakaras „Ir nusinešė saulę miškai“. Aktorius Andrius Bialobžeskis pasirinko skaityti Pauliaus Širvio, kurio jubiliejus šiemet minimas, ir Jono Strielkūno eiles, aktorius, bardas Giedriaus Arbačiauskas atliko dainas jų žodžiais…
Paskutinis festivalio koncertas – ateinantį ketvirtadienį, liepos 31-ąją: Poezijos parke koncertuos Ieva Narkutė.
P. S. Dar reikia pridurti, kad kiekvieną koncertą vedėjai vis kitaip pristatė, o po jo – originaliai dėkojo atlikėjams: jiems buvo dovanotos ne tik simbolinės vyšnios, bet ir kai kas daugiau…
Rimantas Lekeckas žiūrovams vis paskelbdavo kokį konkursą, laimėtojas iš renginio neišeidavo tuščiomis, apdovanojo ir prie kultūros prisidėjusius žmones. Dėkota festivalį finansavusiai Lietuvos kultūros tarybai, Marijampolės ir Kalvarijos savivaldybėms, sceną puošusiam šeimos ūkiui „Aido gėlės“, partneriams, informaciniams rėmėjams.
Komentarai nepriimami.