„Lietuvos Paprūsė“, „Paprūsės kunigaikštystė“, „Renginiai Paprūsėje“ – šie ir panašūs įvardijimai pastaruoju metu skamba dažnai, bet net mums, esantiems gana arti, ne visada aišku, apie ką kalbama (geografiškai ir kultūriškai). Tikrai žinome buvus Prūsiją – o kas gi ta Paprūsė?
Lina VOLUNGYTĖ
Truputis istorijos
Profesorius dr. Vytautas Šlapkauskas įvairiuose šaltiniuose rašo: „2025 metais sueina Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo 500 metų sukaktis. Po Žalgirio ir vėlesnių mūšių vokiečių ordinas ekonomiškai nusilpo ir 1525 metais transformavosi į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę. Jos paskutinis didysis magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis su dauguma ordino brolių perėjo į liuteronybę. Jis 1525 m. balandžio 10 d. Krokuvoje davė vasalo priesaiką savo motinos broliui – Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam. Nuo šio laiko prasidėjo intensyvūs įvairiapusiai ryšiai tarp Prūsijos kunigaikštystės ir LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė). Todėl visiškai pagrįstai galima teigti, kad Lietuvos Paprūsė pradėjo formuotis kartu su Prūsijos kunigaikštyste, t. y., nuo 1525 metų.
Paprūsė – tai pasienyje aplink Prūsijos kunigaikštystę susiformavę regionai, kuriuose ženkliai tankiau nei pačioje LDK ir Lenkijoje ar Žemaitijoje apsigyveno ir taikiai sugyveno skirtingos kalbinės (lietuvių, lenkų, vokiečių, Sūduvos genčių palikuonių, totorių-rusėnų ir žydų) ir religinės (katalikų, liuteronų, evangelikų ir kt.) bendruomenės. Išskirtini trys Paprūsės regionai: Sūduvos Paprūsė, Žemaitijos Paprūsė ir Mažoji Lietuva, kurios dalis po Klaipėdos sukilimo 1923 m. sausio tapo Mažosios Lietuvos Paprūse.
Iš Prūsijos kunigaikštystės, vėliau iš suvienytos Vokietijos, į Lietuvą ir Lenkiją sklido technologinės, ekonominės ir kultūros inovacijos. Jos pirmiausia pasklisdavo tarp Paprūsės regionų bendruomenių. Todėl žymiai intensyviau čia kūrėsi amatų centrai, vyko naudingiausių ūkinės ir ekonominės veiklos modelių bei sociokultūrinių papročių recepcija. Klasikinis pavyzdys yra valakų reforma, kurią nusižiūrėjusi nuo Prūsijos ir Palenkės karalienė Bona pradėjo Sūduvos Paprūsėje (dabar Šakių ir Vilkaviškio rajonai). Ji nulėmė Užnemunės visuomenės struktūros permainas.
Iki šiol yra paskelbta šiek tiek mokslinės bei mėgėjiškos literatūros apie atskiras Paprūsės gyvenvietes ir jų raidos istoriją. Bet nėra jokio – nei mokslinio, nei populiarios literatūros – veikalo apie visą Paprūsę, nėra susistemintos medžiagos apie Paprūsės ūkinį, religinį, sveikatos apsaugos, švietimo ir etnokultūrinį gyvenimą bei jo raidą.“
2025-ieji paskelbti Paprūsės metais Vilkaviškio ir Šakių, Šilutės ir kitų rajonų savivaldybėse. Istorikai teigia, kad šis regionas palei sieną su Prūsija tęsėsi maždaug nuo Vištyčio iki Nemirsetos (Palangos savivaldybė), o kiek jo „nueita“ į Lietuvos gilumą nėra aišku (beje, kai kas jam priskiria ir Marijampolę). Jau yra įvykę nemažai renginių, istorikai ir muziejininkai, bibliotekininkai ir kiti kultūros darbuotojai atrado įvairių istorinės datos pagarsinimo ir įprasminimo formų.
Vištytyje – įvairūs akcentai
Vilkaviškio rajone Paprūsės metams buvo numatytas ne vienas renginys, nemažai jau įvyko, o besidomintieji dar tikrai ras kur sudalyvauti. Gausu jų ir Vištytyje – šiaip ar taip, tai išskirtinė vietovė daugeliu prasmių. Visas festivalis „Vištyčio muzikos pakrantė“, per keletą metų tapęs tikru traukos centru, šiais metais skirtas šio regiono jubiliejui. Liepą ir rugpjūtį vykę koncertai tarsi skandavo Paprūsės vardą: „Skamba muzika Paprūsėje“, „Paprūsės vieškelių vingiais“, „Paprūsės miestelio vakaras“, „Čia prasideda ir baigiasi Paprūsė“…
O rugpjūčio savaitgalį, kai atsisveikinama su gandrais, Vištytyje vyko šeimų šventė, kurios įžanga – koplytstulpio Paprūsės 500 metų jubiliejui atidengimas. Prasmingą paminklą, akcentuojantį ir istorines datas, ir sušildytą liaudiškų motyvų sukūrė tautodailininkas Raimundas Blažaitis. Vištyčio seniūnijos seniūnas Anatolijus Lesnickas, kartu su Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemere Daiva Rikliene ir Vištyčio kaimo bendruomenės pirmininke Vilma Menčinskiene perkirpo simbolinę juostelę ir visus kvietė pasidžiaugti puikiu medžio meistro kūriniu. Seniūnas priminė Paprūsės istorijos momentus ir pasidžiaugė, kad Vištytyje ir regione yra daug kūrybingų, geranoriškų žmonių, atsiliepusių į organizatorių iniciatyvas, kad aktyviai dirba bendruomenė.
Dažnas Vištytyje pasisvečiavęs žino, kad didžioji vasaros šventė vyksta miestelyje, koncertai – ežero pakrantėje, prie malūno. Šeimų šventė kvietė į Šaltalankių slėnį – kiek tolėliau esantį mielą gamtos kampelį tarp medžių, užuovėjoje, kur vietos užtektų ir šimtams žiūrovų… Šį kartą susirinko tie, kas norėjo išgirsti ir pamatyti kvietimuose žadėtus pasirodymus. Ir neapsiriko. Nes ne tik saviškių – Vištyčio kultūros namų kapelos „Vištytis“ bei Girėnų kapelos „Versmė“ buvo proga dar kartą pasiklausyti, bet ir su įdomiais svečiais susipažinti.
Dar prieš koncertą besirenkančių dėmesį ir žvilgsnius traukė mušamųjų instrumentų gausa – tai buvo skirta Lino Švirino pasirodymui. O jei tiksliau – jo vadovaujamam terapijos užsiėmimui. Liną, jau senokai gyvenantį Klaipėdoje, marijampoliečiai labiau prisimena kaip dainuojamosios poezijos atlikėją, o dabar jau ne vienerius metus jis ne tik muzikas, pedagogas, bet ir muzikos terapijos specialistas. Tad išdalinęs instrumentus dalyviams kartu su jais sukūrė tokį orkestrą, kad skambėjo ne tik slėnis, bet ir girios medžiai… Šventėje dalyvavo gausus būrys svečių iš Kauno, su kuriais Vištyčio bendruomenė bičiuliaujasi. Smagiai dainavo vokalinis ansamblis „Šlamutis“, Lietuvos moterų sporto asociacijos prezidentės Joanos Bartaškienės vadovaujamos šokėjos sukūrė gražų reginį. Vaikus tuo metu į paslaptingą palapinę viliojo Elfė…
Komentarai nepriimami.