Marijampolės geležinkelio stotis šiemet mini 100-ąias savo metines. Ta proga visus metus vyko daug įvairių renginių, tarp jų ir šimtmečio minėjimas vasaros pabaigoje. Šis renginys ne visiems paliko tik gerus prisiminimus – redakcija gavo tokį ilgametės meno kolektyvų vadovės Danutės Jančienės laišką.
„Tai buvo šventė, skirta traukinių stoties pastato 100-mečiui paminėti. Išties, statinys puošia ir turtina miesto architektūrą ir vertas pagarbos savo istorija. Ne mažiau turėtų būti verti ir į šventę atvykę žmonės – žiūrovai ir atlikėjai. Ilgus metus dirbdama Marijampolės savivaldybės kultūros baruose vadovavau pagyvenusių žmonių meno kolektyvams.
Todėl mane labiausiai domino senjorų koncertas, kurį surengė Marijampolės TAU kolektyvai – folkloro ansamblis „Senapilė“ ir moterų vokalinis ansamblis „Jaunystės aidas“. Nuėjau gerokai anksti, kad, kaip sakoma, užsiimčiau vietą. Bet rengėjai, pasirodo, nesuko sau galvos, kur susės garbaus amžiaus žiūrovai. Nepasirūpino jie ir atlikėjų pasirodymo sąlygomis. Peroną gal ir sunku paversti koncertine erdve, bet belaidžiais mikrofonais šiandien jau naudojasi netgi vaikų darželių auklėtiniai.
Karštą besibaigiančios vasaros dieną gaila buvo atlikėjų, tautiniais rūbais pasipuošusių, vidurdienio saulės kepinamų, prakaitą bebraukiančių… Dainavo, kalbėjo, bet publika atlikėjų beveik negirdėjo.
Ne jų balsams (be jokio įgarsinimo) įveikti nuolat keliaujančių traukinių ir šalimais esančių įmonių triukšmą. Pasakytina, kad pastato priešingoje pusėje stovėjo sumontuota tuščia scena ir vakaro koncertui paruoštos sėdimos vietos.
Žmonės skirstėsi, nepajutę šventės džiaugsmo – deja, tik visišką pažeminimą ir nepagarbą vyresnio amžiaus žmonėms. Manyčiau, tai parodė šventės rengėjų atsainų požiūrį į savo darbą“,– rašė D. Jančienė.
Laišką paprašėme pakomentuoti šio renginio organizatorių – Marijampolės savivaldybės administraciją. Gavome tokį Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausios specialistės Vilijos Dulskės atsakymą:
Renginio programa buvo parengta taip, kad įveiklintų įvairias stoties erdves – peroną, pastato aplinką ir pagrindinę sceną. Toks sprendimas leido parodyti šio objekto istorinę bei kultūrinę reikšmę, įtraukiant lankytojus į skirtingas erdves ir patirtis. Dienos metu perone vyko folkloro ir senjorų kolektyvų pasirodymai, kurie suteikė artimesnio ryšio su žiūrovais. Didžioji scena nuo popietės buvo ruošiama vakaro programai su kviestiniais atlikėjais, todėl dieniniai pasirodymai vyko kitose erdvėse.
Šventės koncepcija buvo derinama su kolektyvų vadovais, o programos įvairovė leido pritaikyti skirtingas erdves skirtingiems pasirodymams“.
