Saulė BERŽINYTĖ
Noriu papasakoti apie Saulių Mašanauską – jaunystėje svajojusį tapti istoriku, bandžiusį stoti į Vilniaus universitetą. Bet šios svajonės įgyvendinti nepavyko, nes seneliai Mašanauskai buvo tremtiniai. Dabar jis vadina save istorijos edukatoriumi, kviečia į pažintines keliones po Kazlų Rūdą ir jos apylinkes.
Saulius – jau trečios kartos Kazlų Rūdos gyventojas, saugantis savo senelių Alenos ir Petro Greblikų bei tėvelių Vidos Onos ir Gendručio Mašanauskų atminimą bei sodybą. Senelis Petras Greblikas baigė Alytaus miškų mokyklą, kuri dabar būtų aukštojo mokslo įstaiga. Dirbo daugelyje Lietuvos vietų, 1940 metais buvo areštuotas, bet į Sibirą neišvežtas, per karą išliko gyvas. Į Kazlų Rūdos miestelį atsikėlė gyventi 1945 metais. Abu su močiute Alena ilgai gyveno Garalevičienės viloje, sulaukė garbaus amžiaus. Deja, Sauliaus tėvams nebuvo lemta sulaukti gilios senatvės.
Šiandien Saulius miestelio praeitimi ir medine architektūra besidomintiems žmonėms siūlo aplankyti istorinę, jau šimtmečio sulaukusią vilą, kuri priklausė poniai Paulinai Garalevičienei. Senajame name jis svečius vaišina žolelių, augančių sodybos kieme, arbata. Ateityje žada virti gilių kavą, nes prie vilos auga 50-metis ąžuolas. Prie geležinkelio stoties taip pat auga šimtametis ąžuolas, pasodintas 1920 metais, nuo kurio S. Mašanauskas ir pradeda savo pasakojimus apie Kazlų Rūdą.
Klausau aš giminės istorijos ir namų saugotojo Sauliaus pasakojimo ir neapleidžia mintis: „Kas negerbia praeities, tas neturi ateities.“ Jis apie Tėvynės praeitį gali kalbėti nuo Žalgirio mūšio laikų, nes yra istorikas iš prigimties: „Jei kas norėtų klausytis, kad ir visą dieną, net iki tamsos galiu pasakoti“.
Pastaruoju metu šventadieniais Kazlų Rūda gausiai lankoma turistų ar čia gimusių, augusių, baigusių mokyklą kraštiečių. Dažnai sutinkame jo gatvėse žmonių grupes lydinčius ne tik Saulių, bet ir Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) darbuotoją Domininką Živelienę. Atvyksta turistai ir iš Latvijos, noriai lankosi žmonės iš Vilniaus, Kauno, Kalvarijos, Marijampolės… Minimalaus maršruto trukmė – viena valanda.
Saulius pasakoja apie seniausią pastatą Kazlų Rūdoje, statytą 1881–1882 metais (čia, geležinkelio stotyje, dabar veikia baras „Peronas“), pasakoja apie geležies rūdos, vadinamos limonitu, gavybą, geležies lydymo procesą, parodo aplinkinių kaimų arimuose savo surinktus kristalus. Aplankoma bažnyčia ir Vytauto gatvės istoriniai pastatai, viaduko galerijoje esančios parodos. Daug nepasakosiu, atvyksite ir pamatysite, kuo ypatingas šis giriose slypintis kompaktiškas miestelis.
Ekskursijos dažniausiai baigiasi kavinėje – bare „Peronas“. Čia taip pat daug istorijos. Prieškaryje jame buvo bufetas su veidrodžiais, viliojusiais ne tik tuomet dar labai mažo miestelio vaikus.
„Noriu dirbti ir pasakoti žmonėms apie Kazlų Rūdą. Gali kreiptis ir kraštiečiai, moksleiviai, kurie domisi savo gimtinės istorija“, – kviečia miesto istorikas Saulius Mašanauskas.
Komentarai nepriimami.