Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Saulė BERŽINYTĖ
Kazlų Rūda – nedidelis miestas, tačiau jei gyveni kitame girios pakraštyje, tai nesutinki ir nepažįsti tų žmonių, kurie gyvena už kilometro ar dviejų. Ir štai vasarai baigiantis man teko laimė susipažinti su labai miela Irmos ir Vaido Blaškevičių šeima, kuri prieš ketverius metus iš emigracijos Anglijoje grįžo į savo kraštą.
Irmai Kazlų Rūda – jos gimtinė, o Vaidas augo šalia Marijampolės, Skaisčiūnuose. Puikioje, darbščioje ir gausioje šeimoje – trys sūnūs ir dvi dukros. Gražiai skamba jų vardai: Lukas, Augustas, Emilis, Austėja, Amelija. Du sūnūs jau pilnamečiai, o jauniausioji iš vaikų – Amelija – šiemet pradėjo lankyti pirmąją klasę.
Vieną saulėtą dieną su Irma ir Vaidu susitikome pasikalbėti Kazlų Rūdos parke. Tiesa, noriau į mano klausimus atsakinėjo Irma, šeimos siela ir namų židinio saugotoja.
– Jūs Anglijoje gyvenote net vienuolika metų. Kokios priežastys lėmė, kad palikote gimtinę?
– Juk dažnas lietuvis anksčiau norėjo išvykti į turtingesnę šalį uždirbti pinigų savo šeimai. Mūsų šeimoje jau buvo gimę trys sūnūs, mažajam – vos penki mėnesiai. Pirmiausia išvyko Vaidas, įsidarbino lietuvių firmoje ir ėmė ieškoti tinkamo būsto šeimai. Po keturių mėnesių išvykau ir aš su trimis berniukais.
– Kokiame mieste gyvenote tuos metus, kokius darbus teko dirbti?
– Mes visus tuos metus gyvenome viename mieste – Stoke-On-Trent. Tai Klaipėdos dydžio miestas tarp Birmingemo ir Mančesterio. Vaidas dirbo įrengimų prižiūrėtoju-šaltkalviu, o aš auginau vaikus, rūpinausi namais. Vyresnieji sūnūs lankė mokyklą, aš juos ten nuveždavau automobiliu, nes Didžiojoje Britanijoje vaikai lankyti mokyklą pradeda nuo ketverių metukų. Mažasis buvo namuose su manimi. Po metų Anglijoje gimė labai laukta dukra Austėja.
– Gal Anglijoje įsigijote savo būstą (namą)? Kokie žmonės jus ten supo? Gal įgijote draugų?
– Mes namus nuomojomės ir gyvenome britų kaimynystėje, nes taip saugiau. Vyresniųjų sūnų draugai buvo tik anglų šeimų vaikai. Jie puikiai sutarė, mielai bendravo. Kadangi vyras dirbo lietuvių įmonėje, mus daugiausia ir supo bičiuliai lietuviai. Vaidas išvykdavo į darbą, po jo grįždavo į namus. O man tekdavo dažniau susidurti su anglais ir mokykloje, ir prekybos centre ar ligoninėje. Jie visada buvo malonūs, draugiški, paslaugūs, ypač įsiminė vieno berniuko močiutė, lydėdavusi anūką į mokyklą. Ji su šypsena sutikdavo, kalbindavo. Net tik keletą kartų matytas žmogus Anglijoje visada sveikinasi, nusišypso. Kadangi namuose aš buvau vaikų prižiūrėtoja, skalbėja, tvarkytoja, virėja, todėl neturėjau laiko nei bičiuliautis, nei ieškoti darbo, ypač gimus Austėjai.
– Lukas tebegyvena toje šalyje? Gal jis ten baigė mokslus? Kaip jam sekasi?
– Vyriausias sūnus Lukas Anglijoje baigė mokyklą ir universitete įgijo produkto dizaino specialybę. Jis gyvena tame pačiame mieste, dirba iš namų ir labai daug keliauja. Su drauge lietuve aplankė Japoniją, JAV, Norvegiją, Islandiją, kitas šalis.
– Papasakokite apie kitus savo vaikus: kur jie mokosi, apie ką svajoja, ar laimingi gimtinėje?
– Emilis Anglijoje baigė šešias klases, atėjus į lietuvišką mokyklą – Kazlų Rūdos Valdorfo progimnaziją jam neiškilo jokių problemų, nes namuose mes visada kalbėdavome gimtąja kalba. Austėja čia, Lietuvoje, pradėjo mokytis trečioje klasėje, nors Anglijoje buvo jau penktokė. Jai tik buvo keista, kad mokykloje tarsi teko grįžti atgal, nes ten mokėsi nuo ketverių metų… Dabar Austėja – Valdorfo progimnazijos septintokė.
Jai patinka šokti, jau ketverius metus lanko pradinės mokyklos salėje veikiančią Justinos Žemaitytės-Gaučienės šokių studiją. Joje mielai šoka ir mažoji Amelija. Augustas baigęs mokyklą tarnavo kariuomenėje Šilalės rajone, pasienyje, ir nusprendė kol kas nesimokyti, o kartu su tėčiu dirbti Kaune įsikūrusioje įmonėje „Vartonas“. Jiems tenka darbuotis visoje Lietuvoje. O Emilis, baigęs Valdorfo progimnaziją, šiemet mokosi Kazio Griniaus gimnazijos 1-ojoje klasėje.
Vaikai labai džiaugiasi turėdami savo namus, savo kiemą. Jie lengvai adaptavosi Lietuvoje. Visi puikiai kalba angliškai ir lietuviškai. Emilis ir Austėja mokykloje pasirinko ir antrąją kalbą – vokiečių.
– Irma ir Vaidai, ar buvo lengva jums įsikurti Kazlų Rūdoje, ar pavyko įsidarbinti?
– Vaidas greitai įsidarbino, jis rimtas, darbštus, atsakingas, o aš dirbau Socialinės paramos centre socialinį darbą, tačiau jis labai sunkus ir menkai apmokamas.
– Tiek metų svečioje šalyje gyventa, ar nebuvo kultūrinio šoko grįžus gimtinėn, juk suvalkiečių (sūduvių) būdas skiriasi nuo Anglijoje gyvenančių žmonių?
– Šoko tikrai nebuvo, nes mes automobiliu grįždavome į gimtinę du kartus per metus. Aš kartais su vaikais parskrisdavau lėktuvu. Turėjome, kur grįžti, nes čia gyvena giminės. Tik buvo liūdna, kad tėtis mirė staiga ir per anksti… Mums anglai tame mieste, kur gyvenome, pasirodė atviresni, tolerantiškesni, laisvesni už tautiečius. Jie šypsosi, atrodo laimingi. Iki šiol gera prisiminti prekybos centre matytą vaizdą: pagyvenęs žmogus sėdi kasoje ir dainuoja, atrodo laimingas. Čia to nepamatysi. Lietuviams tokio laisvumo trūksta.
– Kiekviena šeima turi svajonių ir planų. Ką planuojate, apie ką jūs svajojate?
– Esame labai laimingi, turėdami tokią gausią šeimą – tai mūsų pasirinkimas. Esame visi sveiki – to kiekvienas žmogus trokšta. Kitų metų vasario mėnesį švęsime sidabrines vestuves. Ir lauksime anūkų…
– Dėkoju už nuoširdumą. Tegul gražios jūsų svajonės pildosi.
Komentarai nepriimami.