Vakarė PAVELČIKAITĖ
Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos dienos stacionaras jau ne pirmus metus rengia pacientų darbų parodą „Gyvenimo terapija“. Ši ekspozicija buvo pristatyta ne tik Marijampolės savivaldybėje, bet ir Lietuvos Respublikos Seime. „Paroda – tai ne tik kūrybos išraiška, bet ir gyvas įrodymas, kokią galią menas turi emocinei sveikatai“, – teigia Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos dienos stacionaro užimtumo terapijos specialistė Aušra Skamarakienė. Šią parodą galima aplankyti Marijampolės kultūros centro Gudelių skyriuje. Apie parodą ir pacientų kūrybos procesą pasakoja Aušra Skamarakienė.
– Kaip gimė idėja surengti šią parodą? Ar tai buvo Jūsų asmeninė iniciatyva, ar bendras kūrybinės komandos sumanymas?
– Mūsų centrui – trylika metų. Tokias parodas mes organizuojame nuo pat pirmųjų veiklos dienų. Tik anksčiau jas pristatydavome spalio 10 dieną, kuomet minima Psichinės sveikatos diena. Paskutiniaisiais metais parodų padaugėjo. Praktiškai per metus surengiame penkias, šešias ar septynias parodas, nes jomis labai susidomėjo kaimiškų teritorijų bibliotekos – Igliauka, Patašinė, Gavaltuva, o štai dabar ir Gudeliuose bus paroda. Netgi Seime vieną parodą pristatėme.
Tokios parodos pacientams suteikia labai daug gerų emocijų. Juk smagu, kai eksponuojami tavo darbai. Nors iš pradžių mūsų centro lankytojai dažniausiai sako, kad jiems niekas neišeina, kad jie nesugebės, nemokės, kad čia sudėtinga. Bet įsitraukia į darbus, į tapymą. Ir rezultatai kalba patys už save. Aišku, mes ne tik tapome. Kuriame ir rankdarbius, dalyvaujame įvairiose miesto šventėse: moliūgų parodose, kalėdinių eglučių parke, velykinėje alėjoje.
– Kokius pagrindinius tikslus keliate šiai parodai? Ką ji turėtų atspindėti, kokią žinutę norite perduoti visuomenei?
– Šiandien, kai psichikos sveikatos iššūkiai tampa vis aktualesni visose amžiaus grupėse, tokie užsiėmimai padeda žmonėms atgauti vidinę pusiausvyrą, pasijusti matomiems, vertinamiems ir priimtiems. Paroda kviečia stabtelėti, pažvelgti giliau ir pamatyti ne tik kūrinius, bet ir jų autorių istorijas – kupinas tylos, jautrumo ir vilties.
– Kaip vyksta kūrybos procesas?
– Aš jiems padedu, įtikinu, kad verta pabandyti piešti. Kaip ir sakiau, pradžioje būna, kad žmonės nenori, sako, kad tas menas – kaip vaikų darželyje. Dėl to, kad šių žmonių savivertė būna labai žema, o po to, kai pabando, kai jiems pavyksta, o kartais net tobulai pavyksta, savivertė išauga. Žmonės jaučiasi vertinami, parodos jiems suteikia daug gerų emocijų. Mūsų pacientai netgi artimuosius pasikviečia į parodas, kad šie pamatytų: „tai aš padariau“, „aš sugebėjau“, „aš netikėjau, kad taip galiu padaryti.“
– Ar autoriai turėjo visišką laisvę patys nuspręsti, ką jie nori išreikšti savo darbuose, ar buvo tam tikros temos, emocijos, jausenos, į kurias juos nukreipėte?
– Įvairiai būna. Aš tiesiog atsižvelgiu į paciento norą, pagal tą norą mes tapome. Yra žmonių, kurie patys sugalvoja, ką tapys, ką darys. Kitiems aš padedu išsirinkti.
Tai nėra vienos dienos darbas. Mūsų pacientai centre lankosi šešias savaites. Jie gali pas mane ateiti dailės terapijai kiekvieną dieną. Darbas kartais vyksta savaitę, dvi. Žmonės po truputį man padedant ir padrąsinant tapo.
– Buvote užsiminusi, kad prieš keliaudama po Marijampolės savivaldybę, paroda eksponuota Lietuvos Respublikos Seime. Kodėl pasirinkta tokia lokacija? Kokių reakcijų ir susidomėjimo sulaukėte ten?
– Į Psichikos sveikatos dienos stacionarą buvo atvykę Seimo nariai pasižiūrėti, kaip mes dirbame. Pamatę šių žmonių darbus, jie labai nustebo, kad eiliniai žmonės, turintys psichikos sveikatos problemų, taip puikiai piešia. Tuomet pasiūlė atvežti parodą į Seimą, kad visa Lietuva pamatytų, ką jie sugeba, kaip užimtumo terapija padeda atsiskleisti žmonių talentams. Mūsų pacientams tai buvo kažkas nuostabaus – jų darbai buvo eksponuojami Seime, visi gali pasižiūrėti, sulaukė didelio susidomėjimo.
– Paroda jau perkelta į Gudelius. Kaip manote, ar ten žmonių požiūris gali skirtis nuo to, kaip paroda vertinta Seime?
– Aš manau, kad požiūris tikrai nesikeis. Gyventojai irgi nustebs, pasidžiaugs, kad gali paprastas eilinis žmogus taip tapyti, kad atsiskleidžia žmonių talentai.
– Kodėl Jūsų manymu menas yra tokia veiksminga priemonė stiprinant psichinę sveikatą? Gal galėtumėte pasidalinti konkrečiu pavyzdžiu, kai kūryba žmogui padėjo atverti vidinius išgyvenimus ar sustiprinti savivertę?
– Kaip jau minėjau, pirmomis dienomis pacientų savivertė būna labai žema. Bet lankydami terapijos užsiėmimus žmonės stiprėja. Tai matyti su kiekviena diena. Pacientai išeina pakylėti, kad kažką atrado. Aišku, pas mus dirba daugiau specialistų, padedančių ligoniams sustiprėti: psichologas, socialinis darbuotojas, slaugytoja – tai visų mūsų bendras darbas.
– Kas Jus labiausiai įkvėpė dirbant su šiuo projektu?
– Mane labiausiai įkvepia tai, kad žmonės ateina pas mus visiškai netapę, nepiešę, o atranda tokius galimybių klodus. Papasakosiu vieną atvejį: mūsų lankytoja per terapijos užsiėmimus darė rankdarbius – labai gražius. Buvo likusios gal trys dienos iki jos lankymosi centre pabaigos. Aš pasiteiravau, ką dar įdomaus ji norėtų sukurti. Moteris atsakė turinti svajonę – tapyti. Bet ji niekaip neišdrįsta. Ir mes pabandėme.
Pradžioje ji nupiešė keletą darbų, grįžusi namo taip pat tapė, sugrįžusi pas mus vėl tapė, tapė, tapė. Darbai labai gražūs, ji įsijautusi į tapymą. Moters piešiniai keliauja po visur: ir Seime buvo, ir Savivaldybės įstaigose. Eksponuojami ir parodoje Gudeliuose. Niekas netiki, kad autorė anksčiau nebuvo piešusi. Yra ir daugiau pacientų, kurie mėgsta piešti. Dažnai grįžę namo iš mūsų užsiėmimų žmonės tęsia šią veiklą. Traukia lapą ar drobę ir tapo, nes tai juos atpalaiduoja, nuramina, suteikia gerų jausmų.
Komentarai nepriimami.