Ir tai visai nereiškia, kad tolimoje vaikystėje ar gerokai vėliau, kai po galvą blaškosi neramios mintys (žinote gi, kaip būna), tykindavome prievakare palei kaimynų ar šiaip kelyje pasitaikiusių sodų tvoras, norėdami nugvelbti keletą obuolių ar kito gėrio. Ko jau ko, o savojo sodo vaisių ar uogų tikrai užteko iki soties – dėl šito buvusios santvarkos niekaip negaliu kaltinti. Ją veikiausiai keikė namus su visu dideliu sodu tėvams pardavę žmonės, nutarę palikti kolektyvizuotą kaimą ir išsikelti į didelį miestą.
Tada atvykimo niekas nefotografavo: galvoje liko tamsios, lietingos popietės paveikslas, daug pilkumos ir belapiai medžiai aplink būsimus namus. Veikiausiai buvo lapkritis ar spalio pabaiga (ruduo savo grožybes suslėpdavo daug anksčiau). Tąsyk nebuvo aišku, kiek čia to sodo, nes aplink buvo ir eglių, ir tuomet retai kur augančių, žaliuojančių tujų. Jau pavasarį pamatėme, kokie skirtingi vaismedžiai, o vasarai baigiantis – kiek daug įvairių obuolių užaugo… Tos obelys man visą laiką atrodė didelės ir bėgant metams tarsi nesikeitė: tik grubesni darėsi kamienai, gumbuotos tapo šakos. Kaip tėvo ar mamos rankos – vieną dieną pastebėjai ir užgniaužei nuostabą: nuo kada?
Man patinka ne tie sodai, kurie aptverti aukšta tvora, plieskia dizainerių sukomponuotais gėlynais, o veja pjaunama kas trejetą dienų, kur vingiuoja marmuriniai (na, gerai – tiesiog plytelių) takai, kad tik nesusipurvintum ar nesudrėktum kojų… Čia kiekvienas bekrentąs lapas kelia nervinį virpulį – ką jau bekalbėti apie nukritusį pernokusį alyvinį, kuriuo mėgaujasi drugeliai ir vapsvos. Tiesą sakant, nei alyvinių, nei kitų obelų šiuose soduose dažniausiai nė nėra…
Nepatinka man ir tie sodai, kur matai ne tik šalia, bet ir už visos mylios esančių kaimynų drapanėles bei girdi jų šnekas (žinia, telefonu) ar mylimą muziką… Daugelį jų šiandien jau ne sodais, o kitaip reikia vadinti. Man patinka tie svetimi (intriguoja ar ne tas žodis?) sodai, kurie prašmėžuoja važiuojant bet kuria kryptimi: šviečia dar neišnykusiais antaniniais, raudonuoja rojinukais. Tos obelys kelia šakas į padanges – kas gali tiek pasiekti? Jei arčiau – matosi aplink medį spalvingi apskritimai, kuriuos, jeigu ką, ir apsnigs…
O dar smagiau beklaidžiojant po laukus ar pamiškes atrasti seną sodą, į kurį ne visada ir takelis pramintas. Tai – lyg paslaptis, kurią atskleidus atsivertų čia buvusių gyvenimų istorijos. Randi keistos spalvos ir skonio obuolių – grūdiniai, sulaukėję ar nuo vienatvės surūgštėję? Visada jų paragauju, tarsi tai būtų priminimas apie uždraustą vaisių ar prarastą laiką.
Randi senovinių krūmų, kurie, sako, dabar vėl „ant bangos“ vien dėl to, kad beišnykstą. Pavasarį tarp šviežutėlių dilgėlių pamatai rausvą senovinio bijūno daigą, auksu švytintį geltonąjį ar kvepiantį poetinį narcizą. Gali bandyti atsekti buvusio darželio vietą, nes trobų jau seniai nebėra, o štai gėlės (kiek jau metų?) niekaip nenori šios vietos apleisti. Kaip senosios obelys ar vėliau tuščią vietą užėmę narsieji krūmokšniai…
Man patinka šie svetimi sodai, nes savojo vaikystės jau seniai nebėra. Yra kitas, irgi senas, kuriame dvi obelys: viena alyvinė, kita – ne.
„Ir tada aš sakau: mes esame rudenio medžiai; / Sodai – mūsų namai, mūsų namų vienuma. / Ir tada aš sakau: mes esame rudenio liūtys; / Liūtys – mūsų namai, kūnas ir kraujas – lietus“.
Taip 1947-aisiais toli nuo gimtinės rašė mano kraštietis Alfonsas Nyka-Niliūnas „Rudens elegijoje“.
NIJOLĖ
Komentarai nepriimami.