Marijampolėje, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje, nuo lapkričio 7-osios veikia paroda „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“. Jos tikslas – apžvelgti trijų kartų gyvenimą, kuriame būta nemažai esminių lūžių. 2024-ieji buvo skirti diplomatams Lozoraičiams ir jų nuopelnams Lietuvai įprasminti, todėl ekspozicijos pasakoja ne tik apie juos, bet ir apie diplomatiją, viltį, kultūros galią, tautos susitelkimą bei kelią į Lietuvos Nepriklausomybę.
Pavardė, jungianti garbingos istorijos šimtmetį
Paroda, apžvelgianti vienos šeimos trijų kartų pėdsakus valstybės istorijoje, į Marijampolę atkeliavo iš Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus. Ekspozicijoje galima pamatyti asmeninius Lozoraičių šeimos daiktus, dovanotus jų meno kolekcijos kūrinius, pačių darytas fotografijas. Parodą lydi kuratorių parengta knyga, kurioje – visos Lozoraičių šeimos diplomatinė veikla ir kultūrinė diplomatija, taip pat ryšių su menininkais dėka surinktų meno kūrinių nuotraukos.
Lozoraičių pavardė jungia net šimtmetį garbingos valstybės istorijos. Kelios šios giminės kartos dirbo Lietuvai ir rūpinosi jos klestėjimu. Viena įtakingiausių mūsų šalies istorinių asmenybių – Stasys Lozoraitis (1898-1983). Išmintingas žmogus, turėjęs diplomato talentą, stiprias politines nuostatas, o svarbiausia – ypatingą ryšį su Lietuva.
S. Lozoraitis I pasaulinį karą, kaip ir nemažai kitų lietuvių, praleido Rusijoje, dėl to 1918 m. gimnaziją baigė Voroneže. Aukso medaliu mokyklą baigęs jaunuolis tęsti studijų universitete negalėjo, nes reikėjo padėti motinai. Tiesa, buvo ir kita priežastis – skubėjo kuo greičiau įsitraukti į nepriklausomos Lietuvos kūrimą. S. Lozoraitis dirbo Vyriausybės kanceliarijoje, vėliau – Užsienio reikalų ministerijoje. Pastarojoje, eidamas užsienio reikalų ministro pareigas, atkakliai siekė atnaujinti diplomatinius santykius su Lenkija.
1939 m. S. Lozoraitis tapo nepaprastuoju pasiuntiniu bei įgaliotuoju ministru Italijoje ir niekada nepamiršo savųjų šaknų. Ant namų, kuriuose gyveno, visą laiką buvo matomi nepriklausomos Lietuvos Respublikos ženk-lai – herbas, vėliava. Savo vaikus diplomatas ragino nepamiršti, kad jie yra svetimšaliai, Romoje gyvenantys tik laikinai ir kiekvieną akimirką privalo reprezentuoti savo valstybę.
Diplomato sūnus Stasys Lozoraitis jaunesnysis taip pat tapo išskirtiniu visuomenės veikėju, kuris savo neįkainojamu indėliu prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės siekio ir tarptautinio pripažinimo. Tėvo pavedimu jis tapo pasiuntinybės Vašingtone patarėju. Tiesa, tai vyko jau tuo metu, kai Lietuvos žemę trypė okupantai. S. Lozoraitis jaunesnysis nuo mažų dienų atkakliai siekė išsaugoti lietuvybę ir kovoti už šalies Nepriklausomybę, todėl jo pastangos paliko ryškų pėdsaką. 1993 m. S. Lozoraitis kandidatavo į Prezidento postą, tačiau kovą pralaimėjo. Nepaisant to, dalis tautos iki šiol jį laiko Vilties prezidentu.
Kazys Lozoraitis – antrasis diplomato S. Lozoraičio sūnus, kuris dar 1972 m., pakviestas monsinjoro Vytauto Kazlausko, pradėjo dirbti Vatikano radijuje. Jo darbas truko bene 20 metų. Atkūrus Nepriklausomybę K. Lozoraitis tapo pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto. Vėliau, pasitraukęs iš tarnybos ambasadoje jis atsidėjo kitam didžiuliam darbui – tėvo ir brolio archyvų bei bibliotekos tvarkymui. Jo pastangų dėka tūkstančiai Lozoraičių bibliotekos knygų iškeliavo į Lietuvą.
Komentarai nepriimami.