Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione, esančiame Marijampolėje, šiuo metu tarnauja 192 šauktiniai kariai, o didžiąją dalį sudaro savanoriai. Tarnyba trunka devynis mėnesius. Šį rudenį batalionas sulaukė būrelio naujokų iš Vilniaus. Vienuolika vaikinų – buvusių bendraklasių, draugų nuo vaikų darželio laikų, iš skirtingų mokyklų – nusprendė atlikti savanorišką tarnybą. Spalio 17-ąją jie prisiekė ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdami jėgų ir gyvybės ginant Lietuvos valstybę, jos laisvę ir Nepriklausomybę.
Jei noras yra – kelią visada rasi
Kai susitikau su šiuo būreliu jaunesniųjų eilinių, pirmiausia paklausiau – kiek iš jų mokėsi vienoje klasėje? Paaiškėjo – šeši, kiti – iš bendro draugų rato. Pasidomėjau, kuris sugalvojo, kad kariuomenė – geras planas? Ir ar tikrai idėja gimė taip natūraliai kaip pasiūlymas, pavyzdžiui, penktadienį nueiti į kiną? Juk žinojo, kad lauks devyni mėnesiai disciplinos. Tai kuriam į galvą šovė tokia mintis?
„Prisipažino“ j. eil. Kristupas Grigas: „Buvo žiema, jau visi kalbėjome apie universitetus, galvojome, kur stoti. Aš buvau dar neapsisprendęs, ką noriu veikti toliau – ar studijuoti matematiką, ar istoriją, nes abu dalykus mėgstu. Tada kilo mintis: gal reikia eiti tarnauti? Susiskambinome su draugais, sakau: „varom“. Susitvarkėme dokumentus, patikrino mūsų sveikatą, ir štai – visi mes čia.“
Paklausti, ar buvo persigalvojusių, kuriems po entuziastingo „taip“ likimas iškrėtė kokį nors pokštą? Žinoma, kad buvo. Vienam medicinos komisija neleido tarnauti dėl sveikatos, kitas jau buvo praėjęs medikų apžiūrą ir, likus dviem savaitėms iki tarnybos, susilaužė pirštą. Tad jo nepriėmė – nes nebūtų galėjęs atlikti daugelio kareiviškų veiklų. Bet dabar jis užsirašė į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. „Jeigu noras yra, kelią visada rasi“, – sakė jo draugai.
Niekas neprieštaravo
Klausiu: kaip tėvai, seneliai, klasės auklėtojai, kiti draugai reagavo į sprendimą eiti tarnauti į kariuomenę – juk vaikams teks ir miškuose gyventi, ir dar ta kariuomenės disciplina. Juk dauguma jų amžiaus jaunuolių sėdės šiltose auditorijose.
J. eil. Jonas Ašmonas pasakojo, kad jo aplinka reagavo palankiai. Mamai rūpėjo, kad sūnus pasirinktų tai, ko pats nori: „Ji sutiko su mano sprendimu, kaip būtų sutikusi ir su kitu – studijuoti ar eiti dirbti. Padėjo ir tai, kad aplinkui nebuvo žmonių, kurie kritikuotų, jog nepasirinkau studijų. Aišku, visi draugai irgi skatino eiti ir tarnauti. Tai vienas didžiausių faktorių, kodėl aš čia esu. Nes tai – ir pareiga.“
Žodis „pareiga“: prasmė išstudijuota nuo-iki
J. eil. Joris Nanartavičius šį žodį supranta labai plačiai: „Pareiga prasideda nuo smulkiausių dalykų. Per vieną paskaitą skyriaus vadas kalbėjo apie tai, kad, jei karys nemokės lovos pasikloti, tai nemokės ir taktiškai judėti miške. Pareiga – tai dalykai, prasidedantys nuo švarių batų, paklotos lovos iki švaraus ginklo ar judėjimo miške. Pareiga – labai plati sąvoka: tai nusistatymas, darymas tai, ką tau reikia padaryti – nesvarbu, ar dėl to esi laimingas. Pareiga nesusijusi su geru ar blogu oru. Pareiga – tai apginti, užtikrinti saugumą ar kokio nors veiksmo efektyvumą. Be pareigos jausmo, man atrodo, kariuomenės struktūra subyrėtų.“
Vaikinai, kalbant Joriui, linkčiojo galva. Galbūt suprato, kad iki kariuomenės tokios mintys skambėtų „per rimtai“, o dabar yra visiškai suprantamos.
Draugai kareivinėse – pliusas ar minusas?
Sakoma, kad sunkiose situacijose draugų santykiai arba sustiprėja, arba iš viso jų nebelieka. Kaip sekasi šiai bičiulių grupei?
Į šį klausimą vaikinai atsakė vienareikšmiškai – žinoma, kad pliusas. Pavyzdžiui, pirmosios tarnybos savaitės buvo didelis šokas – kūnui nuo fizinės veiklos, o galvai – nuo naujos disciplinos.
Juk baigus mokyklą laisvė atrodė totali. Tada atėjo čia – ir ta totali laisvė dingo tarsi stebuklų lazdele mostelėjus, kaip dingo ir galimybė naudotis įprastais daiktais – mobiliaisiais telefonais. „Tada mes pajutome, kad galime remtis vieni į kitus, visi esame kaip didelis vienas kumštis. Daug paprasčiau visiems kartu buvo tai atlaikyti. Dabar jau viskas gerai – ir kūnas priprato, ir psichologiškai pripratome prie disciplinos“, – pasakojo jaunieji eiliniai.
Jie jau spėjo suprasti, kiek daug vieni kitiems gali duoti šalia esantys žmonės.
Pirmasis miškas, bėgimas ir … artilerija
Klausiau, ar per nepilnus du tarnybos mėnesius buvo įvykių, apie kuriuos vis dar kalbasi, pasakoja artimiesiems, kas galbūt taps legenda?
J. eil. Domantas Radzevičius buvo nusiteikęs filosofiškai: „Turbūt visi jaunų žmonių tėvai sako, taip pat ir vadai kartoja, kad turime džiaugtis kiekviena diena ir kiekviena minute – tarsi ji būtų paskutinė. Būdami kartu mes – koks tas momentas būtų fiziškai ar psichologiškai sunkus – padedant kitiems vėl pakylam. Pirmą kartą išvažiavome į mišką, jame ir miegojome. Kitą rytą teko bėgti pusantro kilometro su pilnomis kuprinėmis. Vieni buvo pasiruošę geriau, kiti silpniau, bet mūsų bendrystė, ryšys, nusiteikimas, kad vienas kitam galime padėti, padėjo: visi pasiekėme tikslą. Ir po to dar ne vieną dieną kalbėjome apie šį bėgimą ir nuotykius. Galiu tvirtai pasakyti, kad šito momento artimiausiais metais nepamiršime nė vienas.“
„O tai dėl ko miške bėgote? Meška vijosi?“, – bandžiau pašmaikštauti.
„Artilerija“ – vaikinai nedetalizavo šio pasakymo. Bet pokalbio pabaigoje vienas jų užsiminė, kad apie tai ir anūkams pasakos.
Žinoma, jų atsiminimai apie tarnybą po kurio laiko susigulės, išliks tik patys ryškiausi, netapę kasdienybe. Kol kas įspūdingiausios patirtys – važiavimas kariuomenės mašina, pirmas šūvis iš tikro ginklo, bendri sporto užsiėmimai. Vaikinai sako, kad yra daug dalykų, ką galės atsiminti. Kitų metų birželis, kuomet baigsis jų devynių mėnesių tarnyba, sudės nemenką prisiminimų ar įspūdžių kraitį.
Patirtys keičia žmones
– Jūsų draugai universitetuose ruošiasi pirmajai sesijai, o jūs stovite rikiuotėje (ir šalies sargyboje, žinoma), bėgiojate miško pratybose, laikote rankose ginklą ir mokotės dar daugelio dalykų. Ar manote, kad tai naudinga?
J. eil. Augustas Vegys įsitikinęs: „Tai priklauso nuo to, ko pats žmogus nori ir ko siekia. Daugelis mūsų čia atėjo dėl to, kad nežinojome, ką norime studijuoti ir ką daryti su savo gyvenimu. Mes tai išnaudojame kaip galimybę atrasti save. O jei žmogus tikrai žino, kad nori būti inžinieriumi, daktaru ar įgyti kitą kokią specialybę – tai gal kariuomenė tik prailgintų tą procesą iki svajonės. Bet tarnyba – pareiga valstybei.“
J. eil. Edvardas Blažys sako manąs, kad šis laikotarpis kariuomenėje padės apsispręsti, suprasti, ko nori gyvenime, išmokys disciplinos – tokių dalykų, kurių trūko iki tarnybos.
Apie atsakomybę
Neliko neaptartos situacijos, kad kai kurie jaunuoliai vengia tarnybos. Pasak pašnekovų, tai – problema, parodanti žmogaus vidinę silpnybę. „Kai nejauti atsakomybės, pareigos, galbūt esi savanaudis. Kilus dienai X vis tiek turėsi ginti valstybę, savo šeimą – ar tarnavai, ar netarnavai kariuomenėje. Tai daug geriau dabar ateiti, tarnauti, įgyti įgūdžių ir būti pasiruošusiam ginti savo mylimuosius“, – nepamenu, kuris iš vaikinų pasakė šiuos svarbius žodžius.
J. eil. Kristupas Grigas pridūrė, kad tarnybos vengimas parodo, jog vyras yra silpnas, jei negeba devynis mėnesius tarnauti kariuomenėje: „O kas būtų, jei kiltų diena X? Tai irgi bėgtų ir negintų nei savo šeimos, nei valstybės?“ – retoriškai klausė.
Be to, Kristupas mano, jei nevengi tarnybos, tai labai gerai išmoksti vertinti mažus dalykus, kurie civiliniame gyvenime atrodo visai paprasti, neypatingi – pavyzdžiui, dieną atsigulti ir pailsėti. „Kareivinėse į lovas gulame lygiai 10 vakaro ir miegame iki 6 ryto, visą dieną jų net liesti negalime. Arba sėdime klasėje, klausomės paskaitos – šilta, gera ir žinai, kad kitą kartą galbūt būsi miške lietui lyjant ar šąlant. Kai savaitgalį grįžti namo ir gali atsigulti į savo lovą – labai įvertini tokią galimybę. Arba kai suvalgai miške devynis sausus davinius iš eilės, o tada grįžti į kareivines ir gauni pusryčius valgykloje – kaip būna skanu!“
„Superinis“ maistas valgykloje
Vaikinai valgyklos maistą apibūdina taip: „superinis“. Pirmomis dienomis atrodė, kad jo per daug, skrandžiai buvo nepratę prie tokio kiekio. Bet dabar, kai yra daug ir nuolatinės fizinės veiklos, tai po pusryčių praėjus porai valandų jau imi pietų laukti.
Paklausti, kas yra kulinarinis hitas bataliono valgykloje, visi sutaria: blynai pusryčiams.
Kariuomenė – didelis šuolis nuo namų kasdienybės
Mantas Kristupas Vaitkevičius mano, kad kariuomenėje gali patirti tai, ko paprastai gyvenime nepatirsi. Jau minėtas bėgimas su kuprinėmis miške – vienas įsimintiniausių įvykių, apie jį, sako Mantas Kristupas, „galėsime pasakoti net savo anūkams. O vienas svarbiausių dalykų – išsiugdysime discipliną, išmoksime to, ko turi išmokti jaunas žmogus, kad pasiruoštų kitam savo gyvenimo etapui“.
J. eil. Joris Nanartavičius pridūrė, kad, „kaip aš buvau pripratęs prie komforto, kaip pripratęs prie telefono ir patogaus gyvenimo! Labai mažai kartų esu nugalėjęs save. Manau, čia ta vieta, kur jaunas žmogus gali susidurti su iššūkiais, čia yra puiki vieta įveikti save ir sau įrodyti, kuo esi stiprus. Čia ir aplinka, ir atmosfera yra jungianti, jautiesi reikšmingas, esi komandos dalis. Pasitikėjimas net ore tvyro. Kariuomenė yra puiki vieta pajusti, įvertinti save. Net jei ateini tarnauti vienas, ne su draugų būriu – čia gali susirasti draugų, kurie išliks visam gyvenimui.“
Mitai sugriauti: niekas nieko čia nemuša
J. eil. Jonas Ašmonas sakė kažkada girdėjęs apie tai, kad kariuomenėje naujokus gali mušti ar spardyti: „Anaiptol! Nežinau, ar kažkur taip gali būti. Jaučiame vadų atidumą, gal jiems (vadams – red.) lape parašyta, kad būtinai turi kareivio paklausti, pavyzdžiui, „ar per mankštą nesusižeidei?“. Tu čia nesi kaip sliekas ant žemės – tavimi tikrai nuoširdžiai rūpinamasi.“
Sunkiausia – priprasti prie rutinos
Kėlimasis lygiai šeštą, ėjimas gulti – lygiai dešimtą. Negalima atsisėsti ant lovos, tik ant kėdės. Rytinės mankštos. Trys „dideli valgiai“ per dieną. Reikėjo priprasti daug vaikščioti. Kai kurie net neteko poros kilogramų.
Mantas Kristupas Vaitkevičius priduria: „Pirmomis savaitėmis reikėjo labai daug stovėti vietoje – mokė komandų, rikiuotės. Iš pradžių kojas skaudėjo, ypač kelius ir blauzdas. Bet po keleto dienų, jaučiau, gerėja ir gerėja. Dabar jau jokio skausmo kojose nebūna.“
Įprasta diena: kas tarp šeštos ryto ir dešimtos vakaro?
Kaip sako j. eil. Kristupas Grigas, „6.10 val. jau prasideda mankšta. Nesakyčiau, kad mes esame itin motyvuoti tai daryti – labai tingisi rytais iš šiltos lovos bėgti į lauką, ypač kai šalta. Bet bėgimas, mankšta labai gerai pažadina. Į kambarį grįžti jau visiškai pabudęs ir žvalus. Tada susitvarkome kambarius, pasiimame ginklus, jei reikia. Po to pusryčiai ir po jų prasideda paskaitos, užsiėmimai lauke ir klasėse. Kaip pradedame, taip ir baigiame dieną sportu: bėgimas, tam tikri pratimai. Pirmomis dienomis atrodė per daug sporto, bet kai draugai šalia, kai vienas sako, kad „viskas, jau nebegaliu bėgti“ – kiti tave stumia“, – pasakodamas šypsosi Kristupas.
Vakarais, sako, kartais būna laisvo laiko po vakarienės – galima knygą paskaityti ir pasikalbėti. Paklausite, ar galima į namus paskambinti? Vaikinų atsakymas buvo labai korektiškas: „Kariuomenėje telefonai ir išvykimas savaitgaliais namo yra tai, kas savaime nepriklauso. Tai yra privilegija: jei gerai elgiesi.“
Pareiga niekur nedingsta
Šviesūs jaunų žmonių veidai nuteikė viltingai. Paklausiau jų, ką norėtų pasakyti savo bendraamžiams.
Jie linkėjo kiekvienam jaunam žmogui patirti tarnybą kariuomenėje – „Tu turi ginti savo šalį. Po 12 klasių – tai puikus metas padaryti, kol nepradėjai mokslų. Ir jei jau įgijai specialybę – tai nėra per vėlu. Jei esi baigęs, pavyzdžiui, mediciną arba inžineriją – gali eiti į atitinkamą batalioną, tarnauti trumpiau ir baigti bazinį kursą. Nes pareiga niekur nedingsta – turėsi apginti savo šalį ir šeimą, kai bus blogai šioje žemėje.“
Žvilgsnis į ateitį
Paklausti, ar šiandien kuris nors svajoja apie kariškio profesiją, jauni vyrai atsako neigiamai. Tačiau yra žinomas ne vienas atvejis, kai baigiantis devynių mėnesių tarnybai nuomonės pasikeičia.
Kol kas visi kalbinti vaikinai puoselėja mintis apie studijas universitetuose. Kai kurie jau įstoję ir po tarnybos eis į auditorijas, kai kurie dar tik planuoja stoti. Tai būsimi kriminologijos, medicinos, duomenų mokslo, teisės, informatikos, verslo vadybos, aviacijos inžinerijos ar tarptautinio verslo programų studentai Vilniaus universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete. Kai kurie tarnybos metu ketina apsispręsti, kur iš tiesų norėtų studijuoti.
Sulaukiau ir atsakymo, kuriuo norėčiau pabaigti tekstą. Tegul tai būna motto kiekvienam: „Noriu gyventi savo gyvenimą. Noriu siekti kiekvieną dieną kažko naujo, motyvuoti save, kopti gyvenimo laiptais kuo aukščiau.“
Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono štabo S5 skyriaus civilių ir kariškių bendradarbiavimo vyresn. specialistas vyr. srž. Justas Grigaravičius „Suvalkiečiui“ sakė, kad, ko gero, visos Lietuvos kariuomenės mastu tai yra išskirtinis ir viltingas atvejis, kai tarnybą vienu metu pasirenka gana didelė grupė jaunuolių, kurie nuo vaikystės draugavo, kartu mokėsi, o šiandien drauge saugo mūsų valstybę.
Tai ženklas, kad jaunoji karta geba ne tik smagiai leisti laiką (kas jaunimui ir priklauso), studijuoti rimtus mokslus universitetuose, bet ir stovėti petys į petį rimčiausioje gyvenimo tarnyboje.
Komentarai nepriimami.