Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Kas yra senbernis, ko gero, aiškinti nereikia. Tai – ilgalaikių romantinių santykių nepalaikantis, šeimos neturintis vyras. Visuomenė senbernius nevengia pašiepti: vieni juos vadina mamyčiukais, kiti – mergišiais, o kartais jiems suteikiama ir „svajonių jaunikio“ etiketė.
Senbernio sąvoka lietuvių kultūroje užima ypatingą vietą. Ji tokia reikšminga, kad net įrašyta kalendoriuje – šiandien, lapkričio 25-ąją, minima Senbernių diena. Ši diena primena, kad senojoje lietuvių visuomenėje vyro viengungystė buvo stebima ir vertinama, o bendruomenės nuomonė apie šeimos kūrimą dažnai buvo svarbesnė už paties žmogaus pasirinkimą.
Šventės ištakos – krikščioniškoje tradicijoje
Nemažai lietuviškų švenčių, įrašytų į šiuolaikinį kalendorių, mena senuosius pagonių laikus. Senbernių diena tokių ištakų neturi. Manoma, kad senbernio sąvoka susiformavo ir minėti šią dieną pradėta jau krikščioniškaisiais laikais, nes senbernių diena sutampa su šv. Kotrynos diena.
Šv. Kotryna – mokslininkų, merginų, jaunimo ir amatininkų globėja. Pasak krikščioniškos tradicijos, šv. Kotryna Aleksandrietė gyveno III–IV amžiuje Egipte. Ji buvo kilminga, labai išsilavinusi jauna moteris, garsėjusi išmintimi ir gebėjimu ginčytis su mokytais vyrais. Dėl tvirto tikėjimo buvo kankinta ir galiausiai nužudyta. Krikščionybėje šventųjų minėjimo dienos dažniausiai sutampa su jų mirties data. Nors tiksli Kotrynos mirimo diena nėra žinoma, jos garbei buvo priskirta lapkričio 25-oji.
Kaip šv. Kotrynos diena virto Senbernių diena
Į Lietuvą šv. Kotrynos kultas atėjo kartu su krikščionybe XIV–XV amžiuje. Kadangi šv. Kotrynos diena minima rudenį, lietuviškoje kultūroje jį įgijo papildomą reikšmę ir tapo diena, žyminčia ūkio ir žemės darbų pabaigą, artėjančią žiemos ir advento pradžią.
Adventas – rimties ir susikaupimo metas, todėl šv. Kotryna tapo paskutinių linksmybių kaimuose diena, kai dar galima šokti, rengti vakarones, linksmintis. Po Kotrynos prasidėdavo pasninko, susikaupimo ir tylos metas, triukšmingos puotos buvo draudžiamos. Šiame kontekste iškilo ir senbernių vaidmuo bei reiškinys. Kadangi po lapkričio 25-osios prasidėdavo rimties metas, Kotrynos diena buvo laikoma savotiška riba – vyrams, nespėjusiems vesti iki šios dienos, belikdavo laukti pavasario. Taip šv. Kotryna tapo ir Senbernių diena.
Šventės papročiai ir tradicijos
Senbernių diena anksčiau buvo žinoma ir minima bene visoje Lietuvoje. Kaimo bendruomenėse šią dieną buvo įprasta šmaikščiai pasišaipyti iš vyrų, kurie iki šv. Kotrynos dar nebuvo vedę. Etnologų teigimu, vakaronėse jiems skirdavo net specialų suolą, priversdavo atlikti linksmų, kartais komiškų užduočių, o visa tai lydėdavo draugiškas juokas. Pabrėžiama, kad tai nebuvo piktos patyčios – labiau žaismingas priminimas, kad jau laikas pagalvoti apie šeimos kūrimą.
Neretai senberniams būdavo priskiriami tam tikri žaidimai ir išbandymai, susiję su vedybų simbolika. Žaidimų metu jiems reikėdavo traukti šiaudus, obuoliai ar lazdelės buvo aiškinami kaip ženklai, pranašaujantys, ar vyras ves artimiausiais metais. Kai kur būdavo sakoma, kad jei senbernis šią linksmybių dieną sulauks merginos šypsenos ar pakvies ją šokiui, jam nebereikės laukti pavasario norint vesti.
Senbernių dienos prasmė šiandien
Kaimo kultūroje senbernio statusas turėjo ir socialinį atspalvį. Šeimos kūrimas buvo svarbi vertybė, todėl ilgai nevedęs vyras kartais laikytas užsibuvusiu jaunikiu, kurį draugiškos pašaipos, manyta, galėjo paskatinti ryžtis vesti.
Šių dienų kontekste Senbernių diena įgauna visai kitokią prasmę nei anuomet. Šiandien ji dažniausiai suvokiama kaip etnokultūrinis paveldas, o ne kaip socialinis spaudimas susirasti antrąją pusę. Dabartinėje visuomenėje šeimos kūrimas nelaikomas privaloma pareiga. Žmonės patys sprendžia, kaip jiems gyventi – santuokoje, partnerystėje ar renkantis viengungio kelią. Šiuolaikinės gyvenimo sąlygos leidžia gyventi pagal asmeninius norus, o ne pagal senovės bendruomenės nustatytas taisykles. Nors pašaipos apie senbernius lietuvių kultūroje vis dar pasitaiko, jos nebevertinamos rimtai – tiesiog primena senuosius papročius.
Apie tai, kodėl žmonės nusprendžia gyventi vieni arba kokios aplinkybės lemia, kad jie lieka viengungiai ir tampa vadinamaisiais senberniais, kalbėjomės su Marijampolės profesinio rengimo centro (MTEC) psichologu Roku Matulaičiu. Pokalbis su juo – vaizdo siužete.
Komentarai nepriimami.