Pagaliau! Kultūros ministerija turi naują vadovę, bet kultūros bendruomenė nerimsta. Sutinku, kad prieš tai buvęs ministras nelabai (kalbant korektiškai) tiko šioms pareigoms, bet iš viso to šurmulio supratau, kad visa kita „kultūros lauke“ yra gerai, o gal net puiku. Kultūros finansavimas, darbuotojų atlyginimai ir t. t. yra pakankami, netgi galėtume įvardyti, kad tai antra prestižinė profesija (pirma – mokytojai) Lietuvoje. Kodėl? Bent jau aš, kultūros vartotojas ir netgi šiek tiek kūrėjas, nepamenu tokio vieningumo, masiškumo kovojant dėl atlyginimų didinimo ar prieš finansavimo mažinimą kultūrai.
Beje, pakelkite ranką tie, kurie gali įvardinti paskutinius tris kultūros ministerijos vadovus (-es). Niekas nepamena kultūros ministrės, kuri darbavosi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vyriausybės laikais, bet ji per paskutinį tarnystės ministerijoje mėnesį sukūrė Kultūros strategiją 2019–2030 metams. Į kultūros įstaigas, muziejus buvo išsiųstos storokos anketos ir užvirė darbas. Kur tuo metu buvo kultūros bendruomenė, kuri, nors ir suvokdama savo darbo beprasmiškumą, puolė vykdyti šį nurodymą?
Kultūros fondai ir fondeliai sulaukia paraiškų, kuriose prašoma finansuoti vieną ar kitą projektą, bet dažniausiai neskiriama visa prašoma suma, todėl kultūros bendruomenė įprato „užkelti“ projekto vertę, kad galėtų gauti reikalingus pinigus po nubraukimų… (čia toks sovietinis žaidimas).
Prieš kelis metus finansavimo negavo žurnalas „Kultūros barai“, ir visa ta vieninga bendruomenė gražiai tylėjo. Įdomu, kiek kultūros įstaigų prenumeruoja kultūrinę spaudą? Jeigu atmesime bibliotekas, tai spėju reta kuri. Taip, yra internetas, mums net visos Lietuvos dienraštis nereikalingas, bet paklauskime savęs, kodėl popierinę spaudą ir dienraščius turi aplinkinės ir ne tik aplinkinės valstybės? Taip, tie latviai, lenkai ir t. t. turbūt atsilikę nuo mūsų kosminių ambicijų. Skelbiamos Kultūros sostinės, bet finansavimas iš valstybės beveik niekinis – sukitės kaip išmanote arba melžkite savivaldos biudžetą.
Vėlgi, kiekvieni metai paskelbiami vienų ar kitų nusipelniusių Lietuvai žmonių metais, ministerija paprašo, kad kultūros įstaigos atsiųstų būsimų renginių sąrašus, bet iškart įspėja, kad finansavimo nebus. Kultūros bendruomenė nuolankiai nusiunčia sąrašus, o ministerijos klerkai paskelbia apie tokį puikų paminėjimą, bet net mažomis raidytėmis neužrašo, kad pinigų tam neduos – žaiskite su fondais, gal pavyks. Kodėl kultūrinė bendruomenė nepasiunčia jų velniop?
Prieš kelerius metus teko skaityti Estijos kultūros darbuotojo interviu latvių kultūriniam žurnalui ir nustebau dėl šios valstybės požiūrio į kultūros darbuotojus. Mažiausias kultūros darbuotojo atlyginimas buvo 1000 eurų, o į latvio nuogąstavimą, kad kita vyriausybė gali nebekelti atlyginimų, sekė atsakymas, kad visos partijos yra pasirašę bendrą susitarimą ir visos jį būdamos valdžioje vykdys.
Šios išvardintos ir daugybė kitų mano nepaminėtų kultūros reikalų sudaro galimybę į valdžią ateiti diletantams. Kaip rašė rašytojas Ričardas Gavelis: „Valdymo menas – sudėtingas dalykas, jo būtina mokytis metų metus, reikia labai stengtis, kad perprastum jo paslaptis“./…/ Deja, mus valdė daugiausia diletantai, neišmanantys nei valdomų žmonių poreikių, nei valdymo dėsnių.“ Rašytojas tai pavadino mūsų tragedija ir lemtimi. Kaip jie atsirado visose valdžiose, paaiškina „čekiukų“ skandalas – ėmė ir dešinė, ir kairė, ir viduriukas.
Arūnas KAPSEVIČIUS, marijampolietis
Komentarai nepriimami.