Kai už lango balta žiema, nieko nėra geriau, kaip įsitaisyti ant sofos ar fotelio su spalvingu mezginiu rankose.
Kad tokie vakarai – ne vienuose namuose, nesunku įsitikinti užsukus į parduotuvę „Puošmena“, Marijampolėje, Gedimino g., kur viena po kitos užeina moterys, prisipažindamos, kad turi vienokio ar kitokio mezginio viziją. Betrūksta tik siūlų. O jų čia – įvairiausių: storų ir plonų, vilnonių, pusvilnonių, lino, moheros ir kitokių. O jau spalvų spalvų!
Pirmą kartą į parduotuvę užėjusią moterį gal ir nustebina pardavėjas vyras. Pagalvojusi, ką jis man patars, gal ne viena ir gręžiasi atgal, bet pabendravusi tikrai tuščiomis neišeina.
– Šeimos versle aš nuo 10–12 metų, kai dar močiutei padėjau prekiauti siūlais, drabužiais. Paskui mama atidarė čia parduotuvę, joje dirbo tokia faina pardavėja Danutė. Jos mane mokė pažinti, suprasti, tad aš tarp siūlų – kaip žuvis vandeny, – prisipažįsta juvelyras Rytis Vasiliauskas, kurio sukurtų dirbinių iš aukso, sidabro yra toje pat parduotuvėje.
Važinėdamas į juvelyrinių darbų parodas Stambule Rytis kartu apsilanko siūlų fabrikuose, iš kur, pasak jo, moterys tikrai neišeitų – net akys raibsta nuo gausos. Iš ten kokybiški turkiški siūlai parkeliauja į Marijampolę.
– Atrodytų visko visur yra, bet moterys nori būti išskirtinės, o kas gi labiau pabrėš tai, jeigu ne pačios megztas rūbas ar nerta rankinė. Siūlai daugiausia – pusvilnoniai ir vilnoniai, kurie tinka visiems metų laikams. Kiekvienam mezginiui yra vis kitokie. Tarkim, pernai labai madingi buvo blizgučiai, dabar jų jau beveik neturime, tašėms-rankinėms turėjome tvirtų medvilninių siūlų. Yra specialių siūlų žaisliukams nerti. Atskirai sudėti vaikiški – kelių storių, bet švelnūs švelnutėliai. Dabar „ant bangos“ megztiniai su išsiuvinėtais Čiurlionio paveikslais – tereikia tik atsirinkti spalvas ir atspalvius. Madingi margučiai siūlai – vieni išsimezga juostelėmis, kiti – pereinančiomis, sueinančiomis spalvomis. Vieni pritaikyti megzti, kiti, plonesni, nerti vąšeliu, – pasakoja vyras.
Mezgėjos pasiskaičiuoja, kiek siūlų reikės numatytam mezginiui, bet būna ir taip, kad bemezgant pakeičiamas raštas, modelis ir siūlų tiesiog pritrūksta. Tai nujausdamas Rytis tiesiog pats palieka vieną, du, tris pakelius.
– Juk net profesionalės negali teisingai paskaičiuot, kiek sumegs. Moterys mane jau išmokė, kad bent vieną pakelį papildomai reikia turėti. O jeigu reikiamos spalvos neturime čia, ieškome Jurbarke, kitoje savo parduotuvėje – juk nemes moteris savo darbo nepabaigus, – sako pardavėjas.
Parduotuvėje – sagos, adatos, virbalai, vąšeliai, užtrauktukai, juostelės – viskas, ko reikia mezgėjoms. Yra ir keletas žurnalų, kuriuose moterys, ypač jaunos močiutės, pavarto, ieškodamos idėjų, nusifotografuoja patikusį modelį ar rašto schemą.
Būna ir taip, pasak Ryčio, kad atėjusi moteris tiesiog perka spalvą – nors rūbui dar nėra projekto. „Ne viena prisipažino, kad mezginys jai – nusiraminimas, o vyrui – išsigelbėjimas…“ – juokiasi Rytis.