Kalbėsime apie biblioteką – ir jau beveik girdžiu: „Kokie dar iššūkiai dirbant tokioje ramioje vietoje? Sėdėk sau šiltai, knygeles dėliok… O apskritai – ar dar kas vaikšto į bibliotekas šiais laikais?“ Juk pagalvojame taip, ir ne vienas iš dešimties. Ir garsiai pasakome. Jei būtum mažiau matęs, neturėtum gyvenimo patirties, ko gero, nelabai ir suabejotum: viskas įmanoma šiais visagalių technologijų (dirbtinio intelekto!) laikais, nes viskas telpa rankoje sugniaužtame įrenginyje. Ir vis dėlto…
Daug metų lankantis bibliotekose, ypač – kaimų, miestelių, galima konstatuoti, kad tai yra vieta, kur darbuotojai keičiasi labai retai. Ne kartą teko girdėti, kad dirba nuo bibliotekos atidarymo – kelis dešimtmečius, tad pažįsta visus kartais ir didelės aptarnaujamos apylinkės žmones
geriau, nei tolimus gimines… Tai tik padeda, nes, visi žinome, užsidarius mokykloms, pašto skyriams, parduotuvėms žmogui su žmogumi susitikti ir „žodžiu kitu persimesti“ gyvai nebėra kur…
Na, o jeigu pradėjai dirbti vos prieš metus? Taigi – vienas tokių iššūkių laukė ir dar tebelaukia Kalvarijos viešosios bibliotekos Liubavo ir Salaperaugio filialuose dirbančios Eglės Jakšaitytės. Susipažinti su
žmonėmis, juos sudominti. Eglė – kalvarijietė, į darbą važinėja (dar vienas iššūkis – tas gražiai vingiuotas
ir ne visada lengvai išvažiuojamas kelias), tad dauguma pažinčių buvo naujos. Lengviausia su tais, kam
bibliotekos reikia, kas ne vieną kartą joje jau lankėsi.
O didžiausias iššūkis, sakė Eglė, buvo pati darbo pradžia. „Turėjau susipažinti su fondais, nors tai tarsi ir nėra sudėtinga.
Turbūt nusibodau kolegoms ne kartą per dieną skambinėdama ir klausinėdama, nes, neturint patirties, perprasti reikalavimus atitinkančią sistemą ir viską teisingai padaryti nėra paprasta. Žmonės kartais įsivaizduoja, kad išduodi knygą – ir viskas. Bibliotekoms dabar keliami dideli reikalavimai, elektroninėje erdvėje net ir nemažai žinant, bet neįpratus prie sistemos, gali greitai nuklysti. Norėjosi viską padaryti gerai – ir greitai. Gerai, kad kolegos iš Viešosios bibliotekos ir aplinkinių filialų buvo kantrūs… Dabar juos trukdau jau rečiau.“
Eglė studijavo lietuvių kalbą ir tikybos pedagogiką, turėjo darbo patirties šiose srityse, bet tai ne tas pat. Yra, kaip sakoma, bandžiusi laimę ir ne Lietuvoje. Kodėl grįžo? Traukė namai, nesijautė ten gerai. Būtent užsienyje norom nenorom turėjo naudotis elektroninėmis knygomis, bet sako prie jų neįpratusi, jos tikros knygos nepakeičia. „Aš skaičiau visą laiką, bibliotekoje nuo pradinių klasių.
Koks džiaugsmas tuomet buvo laimėti konkursą! Manau, kad viskas prasideda namuose, paskui gali
tik prisidėti, sudominti, paraginti – turiu galvoje vaikų pažintį su knyga, skaitymu. Pas mus namuose visi – ir tėvai, ir seneliai – skaitantys, visada tai mačiau, visi nekantraujame pamatyti
naują laikraštį… Kol nedirbau bibliotekoje, dalyvaudavau skaitymo iššūkiuose, kuriuos Lietuvos
bibliotekų draugija skelbia vasarą. Tiesiog įdomu būdavo pasirinkti knygas, pačiai sau mesti iššūkį perskaityti tai, kas siūloma. Džiaugiuosi, kad praėjusią vasarą skaitymo iššūkyje „Vasara su knyga“, į kurį jau aš kviečiau abiejų filialų skaitytojus, dalyvavo apie 20 žmonių. Kai ką teko paraginti, o kiti patys norėjo.
Labai džiaugiuosi, kai į bet kokią veiklą įsijungia vaikai.
Kartais ateina tikėdamiesi prisėsti prie kompiuterio, o jei vietos užimtos – pasiūlau pavartyti žurnaliukus (jų turime keletą, kai kuriuose ir suaugusiam yra įdomių dalykų), knygas, paskaitau. Žiūrėk, ima ir susidomi. Labai džiaugiuosi kiekvienu, kuris jau ir pats panorsta ilgiau pasėdėti be kompiuterio – džiaugiuosi dėl jo paties, nes gal atras tai, kas tikra. Vaikai mėgsta, kai jiems skaitai! Be to, juos labai motyvuoja galimybė laimėti, būti apdovanotiems, apie tai visada reikia pagalvoti. Vasarą jų daug susirenka Salaperaugyje – ko tik nesugalvojame ir bibliotekoje, ir einame į lauką. Mokslo metais jie važinėja į mokyklas, grįžta vėlokai (ir Liubave dabar tėra Sangrūdos pagrindinės mokyklos skyrius).“
Kai kalbėjausi su Kalvarijos viešosios bibliotekos direktore Laima Karpavičiene, ji pasidžiaugė ne tik tuo, kad dviejuose filialuose (Liubave tris dienas, Salaperaugyje dvi) dirba jaunas žmogus, bet ir Eglės gebėjimu bendrauti su vaikais. Eglė bibliotekose rengia parodėles, suaugusius skaitytojus kviečia į naujų knygų pristatymus (ir pokalbius prie arbatos puodelio), sako, kad knygų gaunama nemažai – kad tik žmonės norėtų skaityti. Panašiuose renginiuose padeda humanitarinis išsilavinimas.
…Kalbėjome Liubavo bibliotekoje, kur pašnekovė tą dieną dirbo. Čia šviesu ir jauku – biblioteka įsikūrusi antrame pastato, kur yra ir seniūnija, ir laisvalaikio salė, aukšte, patalpos erdvios.
Gruodį ir iki sausio vidurio Lietuvos bibliotekose vyksta akcija „Bibliotekos knygų Kalėdos“, šių
metų šūkis „Dovanokime skaitymą“. Tai raginimas dovanoti knygas, dalintis jomis ir skaitymo
džiaugsmu. Pirmųjų metų iššūkius įveikusi (ir žinodama, kad laukia nauji) bibliotekininkė Eglė irgi pasiruošusi dalintis.
Komentarai nepriimami.